Datulių palmė (Phoenix dactylifera) yra viena seniausiai žmogaus auginamų vaisinių augalų rūšių. Jos istorija siekia mažiausiai 5000 metų. Per šį laiką žmonės ne tik augino palmes, bet ir atrinko geriausiai derančius augalus, daugino juos ir išsaugojo skirtingas jų savybes. Taip atsirado daugybė datulių veislių, kurias valgome ir šiandien.
Kur prasidėjo datulių istorija?
Tiksli datulių palmės prijaukinimo vieta nėra nustatyta. Archeologiniai radiniai rodo, kad datulės buvo naudojamos Persijos įlankos regione jau prieš kelis tūkstančius metų, o pietų Mesopotamijoje – dabartinio Irako teritorijoje – datulių palmės buvo auginamos senovės žemdirbystės sistemose.
Datulių palmėms augti reikėjo daug saulės ir šilumos, tačiau derliui buvo būtinas vanduo. Todėl jos ypač tiko oazėms ir drėkinamiems sodams. Mesopotamijoje palmės buvo auginamos kartu su kitais augalais: aukštos palmės sudarydavo pavėsį, o žemiau jų buvo galima auginti vaismedžius, daržoves ir kitus augalus.
Tai buvo ne šiaip datulių sodas. Tokia sistema leido iš vieno nedidelio drėkinamo ploto gauti daugiau maisto.
Kaip atsirado datulių veislės?
Datulių palmę galima išauginti iš kauliuko, tačiau iš jo išaugęs augalas nebūtinai duos tokius pačius vaisius kaip motininė palmė. Be to, datulių palmės yra dvinamiai augalai: vyriški ir moteriški žiedai auga ant skirtingų augalų.
Todėl augintojui, radus gerą palmę, buvo svarbu jos savybes išsaugoti. Tam buvo naudojamos atžalos – nuo palmės pagrindo išaugę jauni augalai, kurie genetiškai yra motininio augalo kopijos.
Jeigu tam tikra palmė duodavo dideles, saldžias ir gerai išsilaikančias datules, ją buvo galima dauginti atžalomis. Taip per kartas buvo išsaugomos pageidaujamos vaisių savybės.
Datulė buvo svarbi ne tik dėl vaisių
Senovėje datulių palmė buvo vertinama dėl viso augalo.
Vaisiai buvo valgomi švieži ir džiovinami. Dėl didelio cukraus kiekio sunokusios datulės galėjo būti ilgai laikomos, todėl karšto klimato regionuose jos buvo patogus maisto produktas.
Tačiau buvo naudojamos ir kitos palmės dalys. Iš lapų ir jų kotų gaminti įvairūs buities daiktai, iš kamieno ir kitų medienos dalių – statybinės konstrukcijos. Palmės buvo svarbios ir kaip pavėsį suteikiantys augalai oazių žemdirbystėje.
Datulės taip pat pateko į senovės prekybos kelius. Iš Mesopotamijos, Persijos įlankos ir Arabijos pusiasalio datulių auginimas palaipsniui plito į Šiaurės Afriką ir kitus regionus.
Datulių palmė atkeliavo ir į Šiaurės Afriką
Šiaurės Afrikoje datulių auginimas tapo ypač svarbus. Egipte, Libijoje, Tunise ir Alžyre palmės buvo auginamos oazėse, kur net ir sausringose vietovėse dėl vandens buvo galima užsiimti žemdirbyste.
Šiandien Šiaurės Afrika yra vienas svarbiausių datulių auginimo regionų. Pavyzdžiui, Alžyro Tolgos regionas garsėja Deglet Nour datulėmis – viena iš daugelio datulių veislių, kurias žmonės augino ir atrinko per šimtmečius.
2000 metų senumo datulių kauliukas
Viena įdomiausių datulių istorijų susijusi su Judėjos dykuma.
Archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta senovinių datulių kauliukų, kuriems buvo apie 2000 metų. Jie ilgą laiką buvo saugomi, kol mokslininkai pabandė juos sudaiginti.
2005 metais vienas iš kauliukų sudygo. Iš jo išaugusi palmė buvo pavadinta Metušalu (Methuselah). Vėliau pavyko sudaiginti dar kelis senovinius datulių kauliukus.
Genetiniai tyrimai parodė, kad šie augalai buvo susiję su senovinėmis Judėjos datulėmis. Tai suteikė galimybę ne tik auginti iš labai seniai išlikusios sėklos išaugusias palmes, bet ir tirti, kokios datulių populiacijos egzistavo regione prieš maždaug 2000 metų.
Šis atradimas gana tiesiogiai parodė, kad datulių auginimo istorija nėra vien archeologų spėjimas – kai kurias senovines augalų linijas galima tyrinėti net ir šiandien.
Skirtingos datulių veislės
Medjoul (dar vadinamos Medjool) – viena didžiausių ir mėsingiausių datulių. Ji minkšta, sultinga, saldi, dažnai valgoma kaip desertas. Dėl savo dydžio ir minkštos tekstūros Medjoul dažnai laikoma viena išskirtiniausių datulių veislių.
Deglet Nour – gerokai kitokia. Šios datulės yra plonesnės, tvirtesnės, gintaro spalvos, o jų minkštimas dažnai būna šiek tiek permatomas. Skonis subtilesnis, ne toks sodrus kaip Medjoul. Deglet Nour ypač paplitusi Šiaurės Afrikoje.
Sukkari – labai saldi datulė, kurios pavadinimas kilęs iš arabų kalbos žodžio sukkar, reiškiančio cukrų. Priklausomai nuo sunokimo ir paruošimo, Sukkari gali būti minkšta arba turėti maloniai kramtomą tekstūrą. Jai būdingas ryškus, karamelę primenantis saldumas.
Mabrum – pailga, tamsiai rudos ar rausvai rudos spalvos datulė. Ji nėra tokia minkšta kaip Medjoul, jos tekstūra tvirta ir kietoka, o skonis saldus, tačiau subtilesnis. Mabrum dažnai vertinama būtent dėl savo tekstūros ir išskirtinės išvaizdos.
Datulių veislių yra gerokai daugiau nei šios keturios. Jos skiriasi ne tik išvaizda, dydžiu ar spalva, bet ir minkštumu, saldumu, tekstūra bei skoniu. Abrikosas.eu rasite įvairių datulių veislių iš skirtingų šalių, todėl galima atrasti ir palyginti ne vieną skirtingą šio vaisiaus skonį.
Kaip išsirinkti geros kokybės datules?
Datulių kokybės negalima įvertinti pagal vieną požymį. Skirtingų veislių datulės natūraliai skiriasi dydžiu, spalva, minkštumu, drėgnumu ir odelės išvaizda. Pavyzdžiui, Medjoul paprastai būna didelės, mėsingos ir minkštos, Deglet Nour – plonesnės ir tvirtesnės, o Sukkari gali būti labai minkštos ir dėl natūralaus cukraus šiek tiek lipnios.
Todėl kokybę geriausia vertinti konkrečios veislės ribose. Vienas svarbiausių dalykų yra šviežumas: datulė turėtų būti tai veislei būdingo minkštumo, drėgnumo, skonio ir aromato. Laikui bėgant datulės netenka drėgmės, kietėja, jų skonis tampa blankesnis, o cukrus gali vis labiau kristalizuotis. Tokia datulė nebūtinai yra sugedusi, tačiau valgyti ją jau gerokai mažiau malonu.
Nedidelis cukraus kristalų kiekis, odelės atsiskyrimas, raukšlėtumas ar tarpusavyje sulipę minkšti vaisiai savaime nėra prastos kokybės požymiai. Tačiau jei datulė stipriai susicukravusi, kieta ir išsausėjusi, tai jau rodo suprastėjusią jos tekstūrą ir šviežumą. Aukštesnės klasės datulės paprastai būna kruopščiau atrinktos pagal dydį, mėsingumą, odelės būklę ir kitus išvaizdos defektus, tačiau vien dydis dar nepasako, ar datulė bus šviežia ir skani.
Perkant internetu verta žiūrėti, ar pardavėjas nurodo konkrečią datulių veislę, kilmės šalį, ar vaisiai yra su kauliukais, taip pat jų dydžio arba kokybės klasę, jeigu tokia taikoma. Ekologiškų datulių aprašyme ir etiketėje turi būti pateikta ekologinio sertifikavimo informacija.
Trumpi atsakymai į dažniausius klausimus
Ar datulėse yra pridėtinio cukraus?
– Natūraliose datulėse pridėtinio cukraus nėra – jų saldumas atsiranda dėl pačiame vaisiuje esančių cukrų. Tačiau kai kurios datulės būna papildomai apdorotos gliukozės ar kitu cukraus sirupu, todėl verta patikrinti sudėtį. Jei norite natūralaus produkto, sudedamųjų dalių sąraše turėtų būti nurodytos tik datulės.
Kuo datulės skiriasi nuo baltojo cukraus?
– Datulėse esančios gliukozės ir fruktozės molekulės nesiskiria nuo tų pačių cukrų kituose produktuose. Skiriasi visas produktas: datulėse kartu su cukrumis yra skaidulų, vandens ir kitų vaisiaus sudedamųjų dalių. Todėl visa datulė mitybiškai nėra tas pats, kas šaukštelis baltojo cukraus, nors dėl didelio cukrų kiekio svarbus ir suvalgomas datulių kiekis.
Kuo skiriasi Medjoul ir Deglet Nour datulės?
– Medjoul paprastai būna didesnės, mėsingesnės, minkštesnės ir sodresnio skonio. Deglet Nour dažniausiai yra mažesnės, tvirtesnės, gintaro spalvos ir švelnesnio saldumo.
Autorė: Juliana Danielienė – natūralaus ir ekologiško maisto e. parduotuvės abrikosas.eu įkūrėja, turinti devynerių metų patirtį atrenkant produktus pagal jų sudėtį, kilmę, šviežumą ir skonį.
Šaltiniai
1. Tengberg M. (2012). Beginnings and early history of date palm garden cultivation in the Middle East. Journal of Arid Environments, 86, 139–147. doi.org/10.1016/j.jaridenv.2011.11.022
2. Gros-Balthazard M., Hazzouri K. M., Flowers J. M. (2018). Genomic insights into date palm origins. Genes, 9(10), 502. doi.org/10.3390/genes9100502
3. Chao C. T., Krueger R. R. (2007). The date palm (Phoenix dactylifera L.): overview of biology, uses, and cultivation. HortScience, 42(5), 1077–1082. doi.org/10.21273/HORTSCI.42.5.1077
4. Sallon S., Solowey E., Cohen Y. ir kt. (2008). Germination, genetics, and growth of an ancient date seed. Science, 320(5882), 1464. doi.org/10.1126/science.1153600
5. Sallon S., Cherif E., Chabrillange N. ir kt. (2020). Origins and insights into the historic Judean date palm based on genetic analysis of germinated ancient seeds and morphometric studies. Science Advances, 6(6), eaax0384. doi.org/10.1126/sciadv.aax0384
6. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/848 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo. eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX:32018R0848
