Būna, neretai einu gatve, pamatau kokį mažylį tėvo glėbyje ar įsikibusį mamai į ranką ir negaliu sulaikyti džiaugsmo šypsenos. Net nežinau, kodėl. Apskriti veidukai, mažos akytės,– jie tokie mieli, tokie ypatingi… Taip, vaikai kitokie nei suaugusieji. Jie skiriasi ne tik savo išore, bet ir vidumi: jie nemoka meluoti, skaudinti, jie nežino, kas yra neapykanta ar pavydas, jų sąžinė yra švari.
Vos atėjus atžalai į šį pasaulį, mes stropiai imame vykdyti savo pareigas: rūpinamės jų mityba, sveikata, ramybe bei saugumu. Vos tik jam sukanka kokie dveji, aktyviai pradedame formuoti jo pasaulėjautą, skiepijame visas įmanomas dvasines vertybes: reikia būti draugiškam, mokėti dalytis savo gėrybėmis su aplinkiniais, reikia visus gerbti, padėti silpnesniajam, negalima meluoti, būtina mylėti ir draugą, ir gėlytę, ir katytę… Būdami absoliučiai įsitikinę savo kompetencija, brėžiame aiškią liniją tarp gėrio ir blogio. Stengiamės vesti savo mažylį šviesiu gyvenimo keliu. Žinoma, juk kiekvienas trokšta, kad užaugęs jis taptų doru žmogumi, o ne kokiu „blogiečiu“ – sukčiumi, vagimi ar pan. Tik įdomu, iš kur semiamės tų gražių žodžių, kad sušildyti mažą vaiko sielą ir nuspalvinti jo nedidelį pasaulį? Iš knygų? Iš vaikystės prisiminimų? O gal iš nuogirdų? Ar iš savo vidinės erdvės?
Ar tos dvasinės vertybės, kuriomis „maitiname“ savo atžalas, nedeformuojamos išėjus į gatvę, kopiant karjeros laiptais ar aiškinantis santykius su sutuoktiniu? Turbūt atsirastų tėvų bei senelių, kurie tai paneigtų. Tikriausiai jie net nesuabejodami pasivadintų autoritetais savo vaikams ar vaikaičiams, tikraisiais jų gyvenimo mokytojais. Neabejoju, jog kai kurių atsakymas skambėtų maždaug taip: „Gyvenimas šiais laikais yra negailestingas, reikia mokėti pakovoti už save, tad apie vertybes kartais galima ir užmiršti…“ Tik gaila, kad sąvoka kartais nepastebimai transformuojama į dažnai, o blogi dalykai vis dažniau įvardijami kaip geri. Tai gal tuomet tikslinga būtų ir mažuosius pradėti ruošti kovai, kad ateityje būtų lengviau „įsitvirtinti“: mokyti juos, kaip gražiai pateikti melą, kaip draugą „patraukti“, kaip protingai saldainius padalyti ir pan.
Įdomu, ką apie dvasines vertybes bei jų auginimą mano tie, kurie yra atsakingi už mūsų socialinę kasdienybę bei vienaip ar kitaip konstruoja mūsų valstybės ateitį. Tikėtina, kad jie savo vaikus bei vaikaičius auklėja taip pat pagal tradicinį modelį, „sodina“ į sąmonę ir širdį visas dvasines vertybes: vakarais seka pasakas apie našlaites ir princus ar savaitgaliais prie pietų stalo anūkams oratoriškai dėsto savo mintis apie meilę ir pasiaukojimą. Nežinia, galbūt yra tokių, kurie savo atžaloms dalija patarimus, kaip atkąsti didesnį pyrago gabalą niekam nepastebint ar be reikalo negaišti laiko klausant aplinkinių apie jiems nutikusias nelaimes.
