Skamba nekaip. Žodis „daunas“ iš karto asocijuojasi su sunkia genetine liga. Neretai ir vienas kitą apdovanojame tokiu žodžiu, kai norime pabrėžti ne itin didelius protinius sugebėjimus. Kažin ar tokios šlovės norėjo Johnas Langdonas Haydonas Downas, kai jo garbei buvo pavadintas atrastas retas genetinis apsigimimas?
Supaisysi tuos mokslininkus. Jie įžvelgia didingus dalykus, bet kartais nemato to, kas akivaizdu. Kad ir kaip ten būtų, jei ant Tavo genetinio medžio šakos įbrėžtas Downo vardas, gali didžiuotis garbingais protėviais.
Tokių kaip Downas buvo ne vienas. Keisčiausios ir rečiausios, kartais net šiurpios ligos pavadintos jų išradėjų vardais.
Drebančios Parkinsono rankos
Tiesą sakant, anglų gydytojo Džeimso Parkinsono rankos nedrebėjo. Jis gimė 1755 m. Londone. Amžininkai pasakoja, kad Dž. Parkinsonas buvo nedidelio ūgio, žvitrus ir malonus anglų džentelmenas. Jis pirmasis prabilo apie „drebantį“ paralyžių, todėl paslaptinga liga buvo pavadinta Parkinsono vardu. Iki šių dienų atsiritęs, vis dažniau žmones pakertantis pražūtingas paralyžius, kitaip nė nevadinamas, o tik „parkinsonas“, iš pavardės virto bendriniu žodžiu.
Nepamiršk savo vardo
Kasdien būtina ne tik kūno, bet ir proto mankšta, kad smegenėlės nepradėtų atrofuotis. Kai žodynas pradės katastrofiškai mažėti, vietoj terminų, vardų ir sąvokų pintis garsai „ė-ė“, „šitas, anas“, netrukus ir savo vardą pamirši. Tuomet galas — senelis Alzheimeris paims už rankos ir nusives į savo palatą.
Tą pačią, kur 1901 m. buvo gydoma jo pacientė, serganti tuomet niekam nežinoma liga. Ligonė mirė, o vokiečių psichiatras Aloisas Alzheimeris pasauliui paskelbė žinią, kad į žmonijos smegenis braunasi lėtai progresuojanti liga, užblokuojanti atmintį, mąstymą ir emocijas. Bjauri liga. Nejuokinga, kai savo žmonai sakai: „Laba diena, ponia, ko norėjote?“
Biblijos veikėjai
Kai kurioms fiziologinėms anomalijoms nebuvo suteikta garbė gauti profesoriaus vardo. Rasta kita išeitis, kad medicinos studentai per paskaitas iš nuobodulio neužmigtų, o pacientai nenusilaužtų liežuvio, ištardami savo diagnozę. Pasitelkti net Biblijos laikai, kai po medžiu įvykęs pirmasis istorinis pasimatymas vos nesibaigė tragedija. Nors Ieva dėl to nekalta, kad obuolio kasnis įstrigo Adomo gerklėje.
Patrankiusi kumšteliu jam per nugarą, pirmoji moteris įsikabino vyrui į parankę, išsivedė jį už Rojaus tvoros ir pirmoji sužinojo, kas yra Adomo obuolys. Jokios romantikos — tai vyrų skydinės kremzlės sustorėjimas, apčiuopiamas kaklo priekyje.
Jei šuoliuotume per istorines epochas toliau, atsidurtume Antikos laikuose. Tuomet atsitiko keli esminiai dalykai, palikę ryškų pėdsaką medicinoje. Antikinių mitų veikėjas Achilas buvęs neblogas bėgikas, tačiau, žvelgiant filosofiškai, jis niekada nepavytų lėtapėdžio vėžlio. Graikų filosofas Zenonas net sumąstė Achilo vardu pavadintą paradoksą, kad greitesnis bėgikas niekada nepavys lėtesnio, jeigu jie startuos iš skirtingų pozicijų.
Filosofiškai įdomus mąstymas, nors logiškai keistas. Tačiau svarbiausia, Achilui bebėgiojant, o filosofams mąstant, trūko sausgyslė. Dėl visko kalta jo motina. Kai Achilas buvo mažas, ji laikydama vaiką už kulno pamerkė į požemių karalystės upę. Būsimasis senovės graikų karžygys tapo nepažeidžiamas, bet tas nelemtas kulnas taip ir liko nesušlapintas stebuklingu vandeniu…
Sportininkai dėl to kenčia iki šiol. Dvigalvį plekšninį raumenį prie kulno tvirtinanti sausgyslė trūkinėja kaip prastos kokybės virvė made in China.
Dėmesys pėdoms
Aplink kojas pinasi ir daugiau įdomių istorijų. Daugiausia dėmesio, žinoma, sulaukia sportininkai. Pėdų grybelis pavadintas „atleto pėda“. Besilupantis odos sluoksnis asocijuojasi su prakaituotais sportbačiais ir neskalbtomis kojinėmis.
Prancūzų neurologas Josephas Babinski pėdas ištyrinėjo dar atidžiau. Jas ne tik stebėjo, bet ir čiupinėjo. Ir pasirodo, ne veltui. Kai perbraukus išorinį pėdos kraštą kojos nykštys tiesiasi, o mažieji pirštai išsiskleidžia, mažiems vaikams tai — normalus refleksas. Tačiau suaugusiems tai rimtas signalas apie smegenų pažeidimą. Ir kas galėjo pamanyti, kad toks nekaltas pėdų kutenimas Babinski padės įsiamžinti garbės lentoje. Refleksas pavadintas gydytojo vardu.
Gal reikėtų dažniau apsičiupinėti savo kūną? Gal dar ne viskas atrasta, vadinasi, ne viskas prarasta — dar yra laisvų vietų garbingų asmenų sąraše.
Babinski į tą sąrašą įsibrovė net du kartus. Antrą kartą kartu su austrų kolega Alfredu Frohlichu. Jų abiejų pavardėmis pavadintas moteriško nutukimo, sutrikusio lytinių požymių vystymosi sindromas dėl pagumburio auglių.
Moterų kankintojai
Jungtinė vyrų ginekologų komanda susimokė, kaip kankinti moteris. Išstudijavę inkvizicijos budelių įrankių arsenalą, pasirinko reples. Labai subtilus įrankis naršyti po moters organizmą ir dar mielesnis švelniai kūdikio galvutei, kuri nenori išlįsti į dienos šviesą. Replės pavadintos trimis vardais: „Barnes Neville Simpson“. Tai anglų ir škotų ginekologai Robertas Barnesas, Jamesas Youngas Simpsonas ir Neville.
Kiti du vokiečių ginekologai — Selmaras Aschheimeras ir Bernhardas Zondekas — irgi pasidarbavo iš peties. Eksperimentuodami su pelėmis jie atrado nėštumo testą, vėliau pavadinta „Asheim Zondek“. Ir kas galėjo pamanyti, kad viskas taip paprasta: pagauni pelytę, jai po oda suleidi moters šlapimo ir lauki keturias paras. Po to pelytę reikia nešti į laboratoriją ir ištirti — jos kiaušidėse pradeda vystytis geltonkūnis. Tikras medicinos išradimas, ir kodėl šis metodas nenaudojamas iki šiol?
Gal esi Miunhauzenas?
Mokslo vyrai turėtų neįsižeisti, kad ne visos ligos ar sveikatos sutrikimai pavadinti jų vardais. Kartais nosį nušluosto paprasčiausi literatūriniai herojai. Vienas iš jų — mielas pakvaišęs romantikas baronas Miunhauzenas. Jo vardu pavadintas sindromas, kai ligonis apsimeta sergąs. Sunku patikėti, bet pasitaiko žmonių, kurie trokšta būti nesveiki. Jie imituoja kokios nors ligos simptomus, įkyri gydytojams, prašosi paguldomi į ligoninę ir net sutinka būti operuojami. Kai apgaulė paaiškėja, jie eina į kitą ligoninę, pasikeičia net savo pavardę.
Labai sunkus atvejis, bet ne taip retai pasitaikantis. Na, ar nėra buvę, kad gydytojas sako, jog esi sveikas kaip ridikas, o koks nors dieglys — tik menkniekis, į kurį neverta kreipti dėmesio. Arba gydytojas nieko neišmano, arba esi baronas Miunhauzenas.
Įdomu ir tai, kad moterims toks sutrikimas pasitaiko gerokai rečiau nei vyrams.
Pacientėms labiau tiktų Alisos vardu pavadintas sindromas. Tos pačios Alisos, kuri klaidžiojo Stebuklų šalyje, tai keistai sumažėdama, tai padidėdama. Jei skaitei Lewis Carroll knygą, prisimeni, kad Alisai ištįsdavo kaklas arba iš kūno likdavo tik galva ir smakras skaudžiai atsitrenkdavo į žeme. Tikras haliucinacinis košmaras, nereikėjo Alisai krimstelėti to grybo ar kreminių pyragaičių. Tuos, kurie pasigauna Alisos sindromą, kankina panašios fantazijos. Nieko gero. Reikia gydyti.
Saugokis plaktuko smūgio
Jauni vyrai sulaukė garsaus rusų psichiatro Vladimiro Michailovičiaus Bechterevo dėmesio. Jo vardu pavadintas sindromas, kai lėtinė reumatinė liga pažeidžia stuburo sąnarius. Išgirdus tokią diagnozę, reikia skubėti gyventi, nes stuburas pamažu tampa nejudrus, slanksteliai suauga tarpusavyje.
Bechterevas pagarsėjo ir tuo, kad pacientus mėgo trankyti neurologo plaktuku ir tyrinėti refleksus. Trinktelėjęs į skruostikaulį ar smilkinį, rusų mokslininkas atrado akies refleksą, kuris buvo pavadintas jo vardu.
Pavojai, gresiantys aukščio mėgėjams
Net jei esi gerai treniruotas ir stiprus, nusprendęs pasivaikščioti aukštikalnėmis būk atsargus, nes gali nutrenkti Acosta sindromas. Tai aukščio liga, kai kraujas neįsisavina deguonies: žmogų pradeda pykinti, jis vemia, plaučiams trūksta oro. Kur nors Himalajuose tai įprastas vaizdelis: alpinistas galuojasi palapinėje, o šalia pritūpęs šerpas siūlo arbatos su sviestu. Jeigu neišgersi, gali pradėti kalbėtis su angelais, o po to ir greitai su jais susitikti. Ten galėsi pasimatyti ir su Ispanijos vienuoliu Jose de Acosta, kuris mirė 1600 m., pasauliui palikęs perspėjimą apie aukščio ligą.
