Ar sveikata turi kainą? Atsakymą į šį klausimą, matyt, galėtų duoti ekonomistai. Nesunku paskaičiuoti išlaidas kiekvienam atskiram gyventojui per pastaruosius 10-20 metų. Jas sudarytų mokestis už apsilankymus pas gydytojus, išlaidos vaistams, baseino ar sporto komplekso lankymas. Šie pinigai sudarytų visai konkrečią sumą, tačiau tai nebūtų mūsų sveikatos kaina, kaip galėtumėm pamanyti.
Žmogaus sveikata – biologinė kategorija kaip ir visa kita. Kas mums gamtos duota, kainos neturi. Oras, grynas geriamasis vanduo, užmiesčio miškas, žolė laukuose tampa ekonomine kategorija tik tada, kai juos reikia valyti nuo taršos. Taip ir mūsų sveikata – įgauna piniginę išraiška tada, kai susergame. Kai žmogus sveikas, sveikatos nevertina. Kad sveikas žmogus yra ekonominė vertybė, nemano ir valstybė. Nors kartas nuo karto pasigirsta balsų, kad reikia daugiau dėmesio ir lėšų skirti profilaktikai, realiam gyvenime situacijos keisti nesuinteresuoti nei gydytojai, nei pacientai, nei vyriausybė. Nes taip įprasta, taip paprasčiau. Mūsų sveikatos apsaugos sistema vis dar iš inercijos teberieda senąja kryptim – vis dar finansuojamos didžiulės ligoninės – gydymo fabrikai, perkama brangiausia moderni aparatūra, didžiulių lėšų reikia paruošti nemažą armiją aukštos kvalifikacijos gydytojų. Ir viso to taikinys dažnu atveju yra lėtinėmis ligomis sergantis pacientas, kuris bus gydomas ilgai ir nelabai sėkmingai. Tuo tarpu gi reikėtų greit ir efektyviai išgydyti netikėtai susirgusi žmogų ir atsisveikinti su juo maksimaliai ilgam laikui.
Prieš kurį laiką Europos šalys buvo paskelbusios, kad medicinos paslaugos tampa visiems prieinamos ir nebrangios. Dabar tapo aišku, kad tai buvo klaidinga. Tos „nebrangios” paslaugos suryja galybę pinigų, kurių neužtenka net ir ne vienai pasiturimai valstybei. Na, gal tik Arabų Emyratams. Todėl susidariusi situacija labai pamažu, bet radikaliai ima keisti kai kurių valstybių mąstymą.
Štai Didžioji Britanija priėmė naują sveikatos apsaugos kodeksą, kuris greitu laiku įsigalios. Kodekso pagrindas – vadinamoji piliečių „atsakomybės norma” už savo sveikatą. Jei potencialus pacientas gyvenime nuolatos gėrė, rūkė, nekreipė dėmesio į augantį svorį, nesirūpino, kad neperšaltų, nepraktikavo sveikatinamosios gimnastikos, eilėje brangiai kainuojančiai medicinos pagalbai gauti jis bus paskutinis. Jau ir kitose moderniose šalyse šiuo metu įsivyrauja požiūris, kad sveikatos apsaugos sferoje pilietis ir vyriausybė turėtų pasidalinti išlaidom ir atsakomybe. O kokia turėtų būti proporcija tarp šių dviejų subjektų, nuspręs jau kiekviena valstybė atskirai, priklausomai nuo savo ekonominių galimybių.
Bet tai nauji vėjai tik Vakarų valstybėse. Pas mus ir toliau piliečiai tiki, kad jiems rimtai susirgus, valstybė tiesiog PRIVALO padėti. Patys gi linkę pradėti leisti pinigus sveikatai tik tada, kai iškyla grėsmė gyvybei arba atsiranda invalidumo pavojus. Tada nemažai išleidžiama ne tik brangiems vaistams, bet ir kyšiams, tikintis didesnio dėmesio iš gydančiojo personalo. O rūpintis savo sveikata ir gera fizine forma nuolatos, stengtis nepervargti ir išsimiegoti – tai net kažkaip lyg ir negražu, kai kiti aplink tik giriasi kiek gėrė, kaip nusigėrė, kaip per naktis didvyriškai triūsė ir kaip jiems nusispjaut, kas su jais bus.
Kadangi mūsų piliečių sąmonėje lūžis įvyks, matyt, dar negreit, permainas sveikatos ekonomikoje galima būtų pradėti kad ir nuo gydytojų. Tiek poliklinikų, tiek ir privačiąja praktika besiverčiantys gydytojai dabar yra labai priklausomi nuo farmacinių firmų ir net kai kada neoficialiai atstovauja kurią nors firmą. Savaime aišku, kad pirmenybę jie teikia tos atstovaujamos firmos vaistams ir juos išrašo pacientams, net jei ir žino, kad kitos firmos vaistai yra efektyvesni, ir ligonis juos gerdamas daug greičiau pasveiktų. Dar yra kompensuojamieji ir nekompensuojamieji vaistai. Ne paslaptis, kad už kompensuojamųjų vaistų sąrašo atsiduria ypač brangūs, bet tikrai efektyvūs vaistai vien todėl, kad valstybė tiesiog finansiškai nepajėgi juos nupirkti ir iš dalies pacientams kompensuoti. Gydytojo pareiga ir prievolė būtų visais atvejais informuoti pacientą, kokių yra vaistų, kurie iš jų efektyvesni, kurie kompensuojami, o kurie ne.
Dar vienas pavyzdys, kur būtų galima imti keisti nuostatas, – kardiologija. Pagal susiklosčiusią tradiciją sergantieji išėmine širdies liga ilgą laiką gydomi terapiškai. Juos metų metais gydo tabletėmis, išrašo nedarbingumo lapus, o po to dar ilgiau gydo neišvengiamų infarktų ir insultų pasekmes. Vietoj to būtų daug efektyviau laiku nukreipti ligonius pas kardiochirurgus ir atlikti operaciją. Būtų sutaupyta nemažai pinigų net ir tada, kai pati operacija brangi. O jau ką kalbėti apie tai, kiek būtų sutaupyta pragaišinamo eilėse pas gydytojus pacientų laiko.Aišku, po operacijos jau patys žmonės turėtų palaikyti savo sveikatą, kad galėtų visavertiškai dar gyventi ne vieną dešimtį metų.
Tai tik keli, patys akivaizdžiausi pavyzdžiai. Bet pradėti galima bet kurioj sveikatos apsaugos sferoj, nes visur tas pats – rūpinamės ligoniu, kai tuo tarpu turime susirūpinti dar visai sveiku žmogumi. Yra ženklų, kad žmonių sąmonė ima keistis: vis populiaresnis ekologiškas, natūralus maistas, vis daugiau žmonių atsisako chemikalais užnuodytos kosmetikos, statybinių medžiagų, kai kas mašiną keičia į dviratį. Sveiko kūno ekologija turi tapti mūsų visų savastim, o tuo pačiu ir sveikatos apsaugos pagrindiniu rūpesčiu.
