1990-ųjų pabaigoje Japonijoje plūstelėjo savižudybių banga ir atsirado pirmieji savižudžių internetiniai tinklalapiai. Pragaištinga idėja netrukus pasklido po visą pasaulį, tarsi nuodų sporas barstydama suicidines idėjas ir pasiglemždama silpniausią interneto vartotojų grupę — paauglius ir jaunus žmones.
Beprasmių mirčių virtinė
Šį pavasarį Pietų Velsą sukrėtė dar viena žinia apie jauno žmogaus mirtį: už penkių mylių nuo miesto miške buvo rasta pasikorusi šešiolikmetė Džena Peri. Tai jau septyniolikta tokia mirtis nuo 2007 metų sausio, taigi vietos gyventojai tvirtai tiki, kad pasipylusios savižudybės — ne atsitiktinumas, nors policija atkakliai tvirtina, kad tarp šių mirčių neįžvelgia jokio ryšio.
Pačios Dženos aplinkoje vos prieš dvi savaites vienas paskui kitą nusižudė pusbrolis ir pusseserė. Laikraščiui „Times” vietinis socialinis darbuotojas sakė: „Tos mirtys buvo netikėtos, lyg žaibas iš giedro dangaus. Galbūt tai išprovokuota banga, tokiu atveju daugiausia įtarimų kelia internetas. Kalbant apie tuos atvejus, su kuriais susidūriau, susidaro įspūdis, kad savižudybė yra ekstremali reakcija į kasdienius dirgiklius. Jų nepersekiojo, jų šeimos nepatyrė finansinių sunkumų. Atrodo, tarsi jie tai darytų neįsivaizduodami, kokios bus pasekmės, ir tai sunku suprasti.”
Būtent tokiu įvykių paaiškinimu tiki patys velsiečiai: jaunuoliai savižudiškas idėjas brandino internete ir dėl jų mirčių kaltos būtent virtualios bendravimo svetainės. Ir nors policija sako aptikusi, kad visi mirusieji naudojosi tokiomis svetainėmis kaip „MySpace” ir „Bebo”, tačiau jokių įrodymų, kad tas bendravimas kaip nors būtų susijęs su tragiškais įvykiais, nerasta.
FAKTAS
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Japonija užima antrąją vietą po Rusijos tarp Didžiojo aštuoneto šalių pagal savižudybių skaičių, tenkantį vienam gyventojui.
Lopšys — Japonija
Paauglių savižudybės fenomenas gimė Japonijoje. Tai neturėtų stebinti žinant tradiciškai pagarbų japonų požiūrį į savižudybę: geriau garbingai mirti nei negarbingai gyventi. Štai kodėl 1990-ųjų pabaigoje, prasidėjus ekonominei krizei, kilo ir savižudybių banga, kurios susijusios su darbo netekimu, bankrotu ar negalėjimu išmokėti skolų. Būtent tuomet pradėjo kurtis ir internetiniai savižudžių klubai.
Vėliau šis reiškinys paplito po visą pasaulį, tačiau Japonijoje, pasižyminčioje ne tik ilgiausiu vidutiniu gyventojų amžiumi, bet ir didžiausiu savižudybių skaičiumi, staigus jaunų žmonių savižudybių gausėjimas vietos valdžiai kelia nerimą. Kuriami virtualūs savižudžių klubai, pokalbių svetainės, forumai, kur niūrūs bendraminčiai gali palaikyti vienas kitą, pasidalyti mintimis apie efektyviausias savęs naikinimo priemones, kai kuriose svetainėse netgi nurodyti „taškai”, kur galima įsigyti vieną ar kitą savižudybės priemonę, kaip pasigaminti nuodingą kokteilį ir kokiu mazgu rišti virvę.
Neigiamai veikia ir nusižudžiusiųjų atminimui sukurtos svetainės, savižudį paverčiančios žvaigžde: praėjus vos porai valandų po 17-metės Natašos Rendel savižudybės, jos garbei atsirado tinklalapis su nuotraukomis, poemomis ir gedulo pareiškimais. Tinklalapį žaibiškai aplankė daugiau kaip 3 000 lankytojų. Būtent šis „žvaigždiškumo” elementas labiausiai ir gąsdina psichologus, mat paauglių savižudybių aukštinimas internete gali pastūmėti ir kitus imtis veiksmų. Suicidinės idėjos tarsi virusas apkrečia jaunus, nestabilius žmones, o nuo kalbų, pasirodo, visai netoli iki veiksmų: daugelio paauglių sąmonėje šlovė ir savęs sunaikinimas yra glaudžiai susipynę.
Valdžia imasi priemonių
2004 metais vienoje Japonijos aikštelėje stovinčiame automobilyje buvo rasti septyni išmetamosiomis dujomis nusinuodijusių jaunuolių kūnai. Kaip paaiškėjo tyrimo metu, visi jie kėlė prieš save ranką po apsilankymo tinklalapiuose, propaguojančiuose savižudybes. Policijos duomenimis, tais metais internetu susitarė nusižudyti 91 japonas, ir savo ketinimus jie įvykdė.
Tais pačiais metais Japonijos ministras pirmininkas Junichiro Koizumi pareiškė, kad valdžios arsenale nėra jokių patikimų priemonių, galinčių sumažinti savižudybes, vienintelis būdas — ir toliau gerinti šalies ekonominę situaciją. Tačiau realių veiksmų vis dėlto buvo griebtasi: 2007 metais ministrų kabinetas palaimino kovos su savižudybėmis priemonių paketą, kuriame minima kova su bedarbyste, psichologinės konsultacijos, savižudžių tinklalapių filtravimas.
Pastaroji užduotis nėra paprasta: nors japonų specialistams pavyko surasti ir uždaryti beveik visus savižudžių tinklalapius Japonijoje, tačiau jų vartotojai persimetė į niekuo neišsiskiriančias pokalbių svetaines. Dar vienas tokio bendravimo būdas — naudotis užsienio interneto paslaugų teikėjų paslaugomis, kuriems japonų policijos draudimai negalioja.
ĮDOMU
Po pastarojo jaunų žmonių savižudybių pliūpsnio Pietų Velse, socialinių ryšių tinklas „Bebo” pareiškė, kad kompanija ketina atsakingai reaguoti į šią problemą, imtis visų įmanomų veiksmų ir bendradarbiauti su valdžia, įgyvendinant tinklalapio turinio kontrolę. Tačiau didžiosios paieškos sistemos „Google” ir „Yahoo” patikino, kad tokių tinklalapių ir forumų, nepaisant to, kad jie neteisėti, blokuoti negali.
Kontrolė nepakankamai veiksminga
Akivaizdu, kad interneto galimybės kur kas platesnės nei mano tie, kurie mėgina jį kontroliuoti. To įrodymas galėtų būti šį balandį pasklidusi žinia apie dar vienos japonės paauglės mirtį, tapusią paskutine tragedija vienodų savižudybių serijoje: tai buvo paaugliai, internete prisirankioję reikiamų idėjų. Be to, tai jau 70-ta jaunuolio mirtis, kai nusinuodijama sieros vandeniliu. Policija būgštauja, kad bus dar blogiau: daugelyje parduotuvių per pastarąsias savaites buvo išpirktas vienas iš produktų, naudojamas gaminant šias dujas.
Blogiausia, kad šis nuodas pavojingas ne tik pačiam savižudžiui, bet ir tam, kuris randa kūną: jau buvo atvejis, kai motina, radusi mirusį sūnų, prisikvėpavo nuodingų dujų ir taip pat mirė. Laikraščiui „Times” teismo medicinos ir savižudybių specialistas Riodzi Matoba teigė, kad kiekviena karta turi populiariausią savižudybės metodą: „Labai bijau, kad žmonės kartos tai, ką pamatys žiniose. Tie, kurie to griebiasi, klaidingai mano, kad po mirties gerai atrodys, bet iš tiesų nuo šių dujų kūnas paruduoja ir pažaliuoja.”
Kodėl manoma, kad šios keturiolikmetės mirtis susijusi su internetu? Nes ant jos durų buvo pakabinta lentelė „Neatidaryti! Kambaryje tvyro nuodingos dujos!” Tokią lentelę, su tokiu pačiu šriftu parašytais identiškais žodžiais, galima parsisiųsti iš vieno dažniausiai lankomo savižudžių tinklalapio. Matyt, jo kūrėjai bent tokiu būdu pasistengė pagelbėti nelaimėliams.
Nuo bendraminčių — prie padėjėjų
O jei grupinės savižudybės metu vienas iš dalyvių liktų gyvas? Jeigu jis viso labo būtų tik moralinis padėjėjas ir drąsintojas? Tokio vaidmens ėmėsi vienas amerikietis, unitaristų bažnyčios pastorius, įtikėjęs, kad jo misija ir pašaukimas — padėti mirti nutarusiems žmonėms. Kam pastariesiems reikalinga tokia pagalba — neaišku, bet pastorius dėl to nesuka galvos. Jis tiki anapusinio gyvenimo grožiu ir „Guardian” žurnalistui sako: „Dirbdamas pastoriumi niekada nieko nesu daręs svarbiau nei šitai. Manau, kad būtent tam ir gimiau mūsų planetoje. Aš esu paguoda mirštantiesiems, tiems, kurie nori priartinti savo mirties valandą.”
Nors daugelyje šalių pagalba savižudžiui yra laikoma nusikaltimu, pastoriui darbo netrūksta: jis keliauja po pasaulį ir lanko psichologiškai palūžusius žmones (būtent psichologiškai, nes dauguma į jį besikreipusių žmonių nesirgo nepagydomomis sunkiomis ligomis, dėl kurių gyvenimas būtų tapęs nepakeliama fizine kančia). Pastorius dirba naktimis ir viską stengiasi padaryti taip, kad atrodytų, jog žmogus mirė miegodamas. Dar viena „darbo” ypatybė: jis niekada neatkalbinėja žmogaus nuo fatališko žingsnio, net atvirkščiai, jį paragina, jei paskutinę minutę šis sudvejoja, ar gerti karčių nuodų stiklinę. „Taip, šiek tiek aš ją (savo „klientę” — red. past.) spaudžiau. Tačiau taip dariau dėl to, kad ji galutinai apsispręstų: arba ten, arba čia. Juk negaliu kas savaitę skraidyti į kitą kraštą, nes tas reikalas būtų be galo”.
Ką apie šį mirties apaštalą mano pareigūnai? Kadangi pusėje iš 50 JAV valstijų prisidėjimas prie savižudybės nusikaltimu nelaikomas, jie delsia, nors kolegos iš Airijos ir reikalauja sučiupti pastorių, spėjusį padėti pasidaryti galą vienai airei. O štai jį pažįstantis daktaras Piteris Admiraalas iš Olandijos, beje, didžiulis eutanazijos šalininkas, yra tiesmukas: „Mano požiūriu, jis mėgaujasi kito žmogaus mirtimi. O tai pavojinga. Man susidarė įspūdis, kad jis nori stebėti, kaip miršta kiti žmonės. Ką gi, jis negali pasipriešinti savo impulsui. Tokia jau jo natūra.”
Ypač tokių „padėjėjų” (jų yra ir daugiau) veikla susirūpino oficialios eutanazijos šalininkų organizacijos, kurios baiminasi, kad dėl šarlatanų veiklos visuomenė susidarys iškreiptą šių organizacijų vaizdą. Mat į mirties mesijais pasijutusius „padėjėjus” kreipiasi žmonės, kuriems iš tiesų reikalingesnė pagalba ir patarimai, kaip gyventi toliau, o ne instrukcijos, kaip geriau numirti. Pasak organizacijos „Dignity NZ” steigėjos Lasly Martin, „yra pavienių entuziastų, kurie griebiasi idėjos padėti kam nors numirti vien todėl, kad paįvairintų savo nuobodų gyvenimą, ir tai daro nekvalifikuotai, spjaudami į atsakomybę, kuri gula ant mūsų — juk turime įsitikinti, kad žmonės, kuriems reikalinga psichologo ar psichiatro pagalba, ją gautų, ir tuo pat metu turime kovoti dėl humaniškų įstatymų, kurie spręstų realias problemas.”
FAKTAI
•Kaip rodo statistika, Didžiojoje Britanijoje grupinės savižudybės būdingesnės sutuoktiniams, Japonijoje — mylimiesiems, o Indijoje — draugams.
•Kasmet savo valia iš gyvenimo pasitraukia milijonas Žemės gyventojų.
