Natūralu, kad berniukas ir jo mama yra tarsi vienas organizmas. Jei jam liūdna – mama taip pat nuliūsta, jei jam suskausta pilvuką – skausmą jaučia ir mama. Tačiau motina ir sūnus pamažu juda išsiskyrimo link. Kad ir kaip tai būtų skaudu, išvengti to nepavyks, todėl svarbu pasiruošti metui, kada sūnus pasakys „mama, palik mane ramybėje”.
Miegas kartu
Anot Richardo Bromfieldo ir Cheryl Erwin, parašiusių knygą „Kaip užauginti tikrą vyrą be tėvo šeimoje. Vienišos motinos vadovas” („Baltos lankos”, 2006), jei vaikas miega kartu su motina, jo nutolimas motinai bus itin skausmingas. „Įsitikinimas, kad reikia miegoti tėvų lovoje, gali paskatinti vaiką bijoti likti vienam. Kai kurių psichologų įsitikinimu, būtent įgūdis užmigti savo lovoje yra vienas pirmųjų žingsnių sveiko savo esybės suvokimo link.”
R. Bromfieldas ir Ch. Erwin teigimu, sulaukus mokyklinio amžiaus, vis aktualesnis tampa seksualumo klausimas. Kai kurios vienišos motinos taip smarkiai prisiriša prie savo vaikų, kad miega kartu nepaisydamos to, kad tam tinkamas amžius jau seniai praėjęs.
Norint įpratinti sūnų miegoti atskiroje lovoje, tą reikia pradėti daryti kuo anksčiau. Kol jis dar mažas, psichologai pataria miegoti tame pačiame kambaryje, tačiau atskirose lovose. Reikėtų susigalvoti miego ritualus. Štai, tarkim „pirmiausia tegu sūnus išsivalo dantis, nusiprausia veidą, apsivelka pižamą, o perskaičiusi jam dvi pasakas galų gale užgesinkite šviesą.”
Gebėjimas būti vienam
Kažkodėl psichologai dažną vaikų pomėgį žaisti vieniems vertina neigiamai, teigdami, jog taip vaikai tampa uždari. Anot R. Bromfieldo ir Ch. Erwin, „vienatvę įpratome prilyginti vienišumui”. Pasak „Vienišos motinos vadovo” autorių, labai svarbu, kad berniukas išmoktų būti vienas. Tačiau ne ką mažiau svarbu, kad ir mama neblaškytų jo žaidimų, kai šis žaidžia vienas, vien todėl, kad ji panoro praleisti laiką su sūnumi.
Žinoma, yra tokių vaikų, kurie nesugeba būti vieni. Jiems reikia aplinkinių dėmesio net tuomet, kai piešia, stato kaladėlių bokštus. Tokių berniukų mamoms patariama nepersistengti ir pratinti sūnų prie vienatvės. Net tada, kai šis prašo pagalbos statydamas bokštą, užteks kelių patarimų – nestatykite bokšto už jį.
Apie ką tu galvoji?
Smalsumas – viena didžiausių motinų ydų. Joms nuolat įdomu, apie ką vaikai galvoja, ką yra įsimylėję, ką jaučia. Vaikų psichologai ir psichoterapeutai pataria susivaldyti ir kartais nustoti klausinėjus, kad ir kaip kažkas neduotų ramybės.
Iš tiesų pastebimas savotiškas fenomenas – kuo daugiau mamos klausinėja, tuo mažiau jos sužino. Ir priešingai. Tad kartais iš tiesų geriau palaukti, ir sūnus jums pats viską išklos.
Nustok mane glostyti!
Kol sūnus mažas, meiliai ir švelniai jį glostant dedamas tvirtesnis pasitikėjimo savimi pagrindas. Tačiau kai sūnus paauga, visos motinos glamonės dažniausiai ima jį gluminti. „Motina, kuri prašo paauglio sūnaus pamasažuoti jai nugarą, elgiasi neišmintingai. Dažnai glostyti kaklą arba vaikščioti įsikibus ūgtelėjusiam sūnui į parankę, lyg būtumėte vaikinas ir mergina, taip pat nedera.”
Tu – namų šeimininkas
Būtent šią frazę mėgsta kartoti dažna vieniša motina savo mylimam sūnui. Retai kuri pagalvoja, kad ši frazė tampa įsipareigojimu vaikui, kuris dar nepasirengęs prisiimti tokios naštos. Tačiau jei jam pavyksta įsijausti į šį vaidmenį ir jis ima elgtis tarytum šeimos galva, atsiranda naujų problemų.
„Negerai, kai berniukas ima įsakmiai nurodinėti motinai, kur jiedu šįvakar eis arba ką valgys. Negerai, kai paauglys ne tik išrenka motinai naują automobilį, bet dar ir nusprendžia, jog reikia įsigyti prabangią garso įrangą”, – sako „Vienišos motinos vadovo” autoriai.
Iš tiesų vienišos motinos sūnus dažniausiai yra ir vienintelis vyras namuose, ir čia nėra nieko bloga. Svarbiausia parinkti jam tinkamas namų užduotis: tegu jo pareiga tampa išnešti šiukšles, nušienauti pievelę ar panašūs darbai. „Elkitės su juo pagal jo amžių”, – pataria R. Bromfieldas ir Ch. Erwin.
„Motinos ir sūnaus santykiai yra sveikiausi ir nuoširdžiausi, kai juodu skiriančios ribos aiškiai apibrėžtos ir gerbtinos, kai leidžia abiem pažinti bei branginti ir save, ir vienas kitą”, – priduria knygos autoriai.
