Artėja rugsėjo pirmoji, todėl pirmokų tėvai nerimauja, kaip jų vaikai apsipras naujoje aplinkoje, ar įveiks iškylančius naujus sunkumus. Šis nerimas pagrįstas, nes daugelio tarptautinių studijų rezultatai rodo, kad atsparių gyvenimo pokyčiams vaikų ir suaugusių maža: tik apie 38 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. vaikų geba galynėtis su negandomis.
Yra duomenų, kad per pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo nerimastingų pradinukų, be to, nerimastingumas tapo rimtesnis, jį vis sunkiau koreguoti. Padaugėjo nerimastingumo atvejų, susijusių su nepasitikėjimu savimi, menkavertiškumo jausmu bei nerimastingumo, atsiradusio dėl prastų santykių su mokytoju, blogos savijautos mokykloje. Tyrimai rodo, kad vidutiniškai apie 20 proc. mokinių nuolat patiria mokyklinį nerimą. Manoma, kad jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams dažniausiai psichologinių sunkumų kelia vidiniai prieštaravimai: pirmiausia tai baimė, nerimas, taip pat prieštaringi motyvai ir ambivalentiškos emocijos.
Teigiama, kad, jei pradėjęs lankyti mokyklą vaikas turi vienokių ar kitokių problemų, daug sunkumų bei nesusipratimų gali kilti tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams. Sunkumų gali kilti dėl vidinės darnos stokos ar nepakankamo subrendimo mokyklai. Vidinė darna yra siejama su žemu nerimastingumu, aukšta saviverte, sėkmingai besiklostančiais santykiais su aplinka. Vaikai, kurių asmenybės sandara disharmoninga, save vertina puikiai, turi aukštų aspiracijų, viršijančių realias galimybes, jie nori pateisinti tiek savo, tiek kitų gerą nuomonę apie juos. Kita vertus, šių vaikų pasąmonėje slypi nepasitikėjimas savimi, kurio jie nenori pripažinti. Šiems vaikams būdingi ir kiti asmenybės ypatumai: egoizmas, pažeidžiamumas, užsispyrimas, įtarumas, nepasitikėjimas kitais, uždarumas, pasipūtimas. Jie nustoja adekvačiai suvokti realybę ir tinkamai į ją reaguoti. Iškreiptas savęs, savo galimybių, kitų žmonių ir pasaulio įsivaizdavimas sukelia emocinio vystymosi sunkumų.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams didelę įtaką daro bendraamžiai. Tyrimai rodo, kad, jei vaikas ilgai atstumiamas bendraamžių, vėliau jam gali kilti adaptacijos, mokymosi problemų ir net pasireikšti sveikatos sutrikimų. Kita vertus, žemas pažangumas bei mokymosi motyvacijos stoka, bendraamžių atstūmimas, elgesio problemos jau patys savaime rodo vaiko dezadaptaciją, o padidėjęs nerimastingumas, neigiamų emocijų vyravimas, nelaimingumo (?) jausmas yra vidinės dezadaptacijos požymiai.
Remiantis tyrimų duomenimis, galima teigti, kad adaptacijos mokykloje problemų sukelia ir šeimoje patiriamas fizinis smurtas. Pasak autorių, patiriamas smurtas turi tiesioginį ryšį su bloga psichologine savijauta, žema vidine darna, vienišumo jausmu, bendravimo su draugais sunkumais, žema savigarba (ypač tarp berniukų), žema saviverte ir kt.
Nustatyta, kad žemiausi vidinės darnos rodikliai būdingi mokiniams, nepasitikintiems savimi ir turintiems mažai interesų, bet pasitikintiems aplinkiniais žmonėmis ir paklūstantiems aplinkos reikalavimams. Šiuos vaikus galima priskirti prie vidinių problemų turinčių vaikų grupės. Kita vertus, daugiausiai adaptacijos mokykloje problemų (žemi mokymosi rezultatai, bendraamžių atstūmimas) kyla mokiniams, kurių vidinės darnos struktūra pasižymi labai aukštais pasitikėjimo savimi bei susidomėjimo gyvenimu rodikliais, o drauge jiems būdingas nepasitikėjimas aplinka bei jos reikalavimų ignoravimas. Šiuos vaikus galima priskirti prie vaikų, turinčių išorinių problemų, grupės.
Taigi, jei norite, kad Jūsų vaikas sėkmingai adaptuotųsi mokykloje, svarbu:
•iš anksto pripratinti vaiką prie disciplinos ir dienos režimo, ypač jei jis nelankė vaikų darželio;
•patiems tėvams nusiteikti pozityviai (ir tuo pačiu pozityviai nuteikti vaiką) mokyklos, mokytojo, bendraklasių atžvilgiu;
•nuolat palaikyti vaiko savigarbą, girti jį už visus pasiekimus;
•nepanikuoti dėl laikinų vaiko nesėkmių, o taktiškai padėti jam įveikti sunkumus;
•neperkrauti pirmoko papildomais būreliais, palikti laiko vaiko poilsiui, žaidimams;
•skatinti vaiko bendravimą su bendraklasiais, nekritikuoti ir nepeikti jų.
Jeigu vaikui vis dėlto nepavyksta sėkmingai įveikti adaptacinio periodo sunkumų, jam gali išsivystyti mokyklinė neurozė, kurią mes aptarsime kitame straipsnyje.
