Paauglystė – pereinamasis periodas iš vaikystės į suaugusiųjų amžių. Šiuo laikotarpiu prasideda didelės socialinės ir psichologinės permainos, kurios paprastai sutampa su audringu fiziologiniu vystymusi. Permainos paauglio psichikoje vyksta netolygiai: vienos psichinės struktūros vystosi sparčiau, kitos – lėčiau, todėl atsiranda tam tikras psichologinis disbalansas, kuris daugmaž išsilygina tik baigiantis paauglystei.
Kalbėdami apie paauglystę psichologai neretai šį amžiaus tarpsnį vadina kriziniu. Iš tiesų paauglio gyvenimas dažnai būna kupinas konfliktinių, krizinių momentų. Tai susiję su paauglio psichikos vystymosi netolygumais: paaugliui labai svarbu išreikšti save, atskleisti savo individualybę. Tuo tarpu charakterio bruožai, leidžiantys tą individualybę atskleisti, dar tik formuojasi. Paauglys nori būti savarankiškas, nepriklausomas, trokšta, kad į jo nuomonę būtų atsižvelgiama, tačiau jokių socialinių prielaidų tokiam savarankiškumui įsitvirtinti dar nėra.
Apytiksliai vienas paauglys iš dešimties serga lėtine liga, vienaip ar kitaip apribojančia jo ar jos kasdienį gyvenimą. Akivaizdu, kad lėtinė liga gali veikti paauglio raidą, o paauglio raida gali turėti įtakos ligai. Paauglystė – greitų pokyčių ir sąmyšio laikotarpis, o lėtinė liga – dar viena papildoma našta. Savo fizinės būklės suvokimas ir šeimos reakcija į ligą gali paaugliui tapti streso šaltiniu.
Santykių su bendraamžiais ir įvaizdžio (aprangos stiliaus, elgesio tarp žmonių ir t. t.) formavimąsi gali apsunkinti lėtinė liga ir jos gydymo režimo reikalavimai arba ortopedinės bei neuroraumeninės ligos sukeltos negalios. Tai, kiek paauglio problemos turės įtakos ligos įveikimui ir kontrolei, priklauso nuo paauglio prioritetų. Pavyzdžiui, gydant diabetą per pietus reikalingos injekcijos, o tai jauniems žmonėms gali atrodyti nepriimtina arba jiems leisti laiką su bendraamžiais yra svarbiau nei ligos kontrolė.
Lėtinėmis ligomis sergantys jauni žmonės patys atsakingi už vaistų vartojimą ir rekomendacijų laikymąsi. Jų sprendimui, ar nešiotis su savimi inhaliatorių, insulino švirkštų arba kitų vaistų, gali turėti įtakos paauglių prioritetai.
Jauniems žmonėms gali būti sunku griežtai laikytis gydymosi režimo, rekomenduoto gydytojų ir tėvų, dėl vis dar nepakankamo abstraktaus mąstymo lygio. Dėl to paauglys nesugeba planuoti ir pasiruošti įvairioms situacijoms, nesugeba numatyti savo elgesio pasekmių. Įsivaizduoja save esant nepažeidžiamą, jam tarsi negalioja bendros gyvenimo taisyklės. Gydymosi režimo gali būti kruopščiai nesilaikoma ir todėl, kad gydantis personalas, šeima paaugliui nepakankamai išaiškina gydymo tikslus ir jo sveikatos priežiūros svarbą.
Paauglystėje poreikis tyrinėti naujas elgesio formas ir rizikuoti gali pažeisti griežtą režimo laikymąsi ir lėtinės ligos kontrolę Nustatyta, kad lėtinėmis ligomis sergančių paauglių polinkis vartoti narkotines medžiagas toks pat ar net aukštesnis nei sveikųjų jų bendraamžių. Jie daugiau rūko ir vertina rūkymą kaip mažiau žalingą, jų polinkis į depresiją kur kas stipresnis.
Panašūs ir kelių kitų tyrimų rezultatai: sergantys ir neįgalūs paaugliai yra ne mažiau seksualiai aktyvūs nei jų sveiki bendraamžiai. Seksualinių santykių pradžios amžius, nėštumas ir kontraceptinių medikamentų vartojimas bei seksualinė orientacija mažai skiriasi nuo sveikųjų. Tai, kiek lėtinė liga ar neįgalumas yra matomi išoriškai, neveikia paauglių seksualinio elgesio.
Taigi lėtinė liga apsunkina paauglių gyvenimą, nes tai – dar vienas nerimo, apribojimų, skausmo šaltinis. Tačiau palyginti sergančius ir sveikus paauglius, jie atrodo labiau panašūs nei skirtingi. Sergantiems paaugliams reikia patarimų ir įspėjimų kaip ir bet kuriam kitam paaugliui. Įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad sergantys paaugliai yra pajėgūs įveikti savo negalią, bet tėvai ir gydytojai privalo atsižvelgti į paaugliui kylančius sunkumus dėl savo sveikatos ir ligos poveikio šeimai.
