Greičiausias būdas prajuokinti žmogų — jį pakutenti. Tačiau, pasirodo, kutenimas — ne itin geras būdas nuotaikai pakelti. Mėšlungiški trūkčiojimai neturi nieko bendra su linksmybėmis.
Kas „bijo” kutenimo?
Vieni kutenimą pakelia lengvai ir net jaučia tam tikrą pasitenkinimą, kiti jo paniškai bijo. O kai kurie žmonės į kutenimą iš viso nereaguoja, tačiau tokių yra labai nedaug.
Mokslininkai neseniai paneigė mitą, jog kutenimas — iš beždžionių paveldėtas bendravimo būdas. Esą šie gyvūnai tokiu būdu išreikšdavo savo simpatijas vienas kitam. Tačiau išaiškėjo, kad žmonėms nėra jokio skirtumo, kas juos kutena — kitas žmogus ar robotas. Tačiau į savo paties kutenimą žmogus nereaguoja. Matyt, smegenys atlieka „saugiklio” vaidmenį: kad žmogus netaptų „kutenomanu”.
Dažniausiai audringiau į kutenimą reaguoja plonesnį poodinį riebalų sluoksnį turintys žmonės, taip pat cholerikai ir sangvinikai, nes jų nervų sistema yra žymiai jautresnė.
Geros nuotaikos „generatorius”?
Yra nuomonių, kad kutenimas sukelia gerą nuotaiką. Kutenimo metu sužadinami vidiniai organizmo resursai (nervų ląstelės, sekretas), kurie į kraują išskiria įvairių medžiagų, didinančių atsparumą stresams ir virusams. Žmonės, kurie nebijo kutenimo, galbūt nejaučia šių medžiagų trūkumo. Tačiau Kalifornijos universiteto mokslininkai teigia, jog kutenimas nepagerina nuotakos: eksperimentų metu nustatyta, jog mėšlungiški traukuliai kutenimo metu neturi nieko bendra su linksmybėmis. Skleisdamas panašų į juoką garsą, žmogus, pats to nesuvokdamas, parodo, kad kutenimas jam nemalonus ir jis norėtų greičiau jį nutraukti.
Antrasis patrulis
Kodėl kutenimui jautrios tik „slaptos” kūno vietos — pažastys, kaklas, kirkšnys, alkūnių, kelių sulenkimai, pilvas ir šonai? Todėl, kad šias kūno vietas reikia atidžiau saugoti, nes jose esančios stambiosios kraujagyslės, raiščiai, sausgyslės ir gyvybiškai svarbūs organai yra arčiausiai kūno paviršiaus. Gamta išmintingai pasirūpino mūsų saugumu: sulenkę alkūnes, suspaudę kojas arba prispaudę smakrą prie krūtinės mes galime apsaugoti pačias jautriausias kūno vietas. Tačiau kad žmogus dar greičiau pajustų net menkiausią prisilietimą, motinėlė gamta prie šių kūno vietų „pastatė antrąjį patrulį” — nepašykštėjo daugybės nervinių ląstelių.
Dažniausiai kutenimas sukelia nevalingus rankų judesius. Taip elgiamės ne be reikalo: mūsų protėviai šitaip nuvydavo nuo odos smulkius parazitus ir vabzdžius, kurie sukeldavo kutenimą ir mėšlungiškus traukulius. Kai kurie tuo aiškina ir faktą, kodėl mes kutenami juokiamės. Esą kai praeina momentinis išgąstis dėl savo saugumo (parazitai nuvyti), ir žmogus suvokia, jog jam niekas negresia, jis prapliumpa nerviniu juoku.
Ar galima užkutenti mirtinai?
Renė Dekartas manė, kad kutenimo prigimtis yra metafizinė, nes sukelia ir dvasios, ir kūno kančią arba „malonumą, nepaneigiantį kančios”. Viduramžių laikais kutenimas buvo tapęs baisiu kankinimo būdu. Pasirodo, ilgai kutenamam žmogui traukuliai ir juokas sukelia siaubingą skausmą ir kvėpavimo takų spazmus. Kutenimas neįtikėtina jėga persmelkia visą kūną, sukelia mėšlungį, žmogus krenta ant žemės ir miršta nuo oro trūkumo.
Buvo prigalvota pačių įvairiausių kankinimo kutenimu būdų. Paprasčiausias iš jų — kai inkvizitoriai kankiniui kutendavo jautrias kūno vietas rankomis arba šepetėliais, teptukais ir šiurkščiomis paukščių plunksnomis. Budeliai kutendavo pėdas, spenelius, pažastis, lyties organus, o moterims dar ir po krūtine.
Kartais pėdas įtrindavo drėgna druska ir prie aukos pastatydavo ožką, kad gyvūnas laižytų skanumyną nuo pėdų šiurkščiu liežuviu, o nelaimingasis tuo tarpu raitydavosi nuo kutenimo.
Rytuose budeliai auką kankindavo uždėję jai ant jautrių kūno vietų smulkių vabalų ir uždengę juos riešutų kevalais. Po kelių minučių vabalėlių „kutenimas” tapdavo toks nepakenčiamas, kad kankinys dėl visko prisipažindavo.
Sakajų gentys iki šiol už padarytą skriaudą rengia dvikovas su povo plunksnomis. Pergalę pasiekia tas, kuris priverčia priešininką juoktis nuo kutenimo.
Meilė kutenimo nebijo
Kutenimas — dažnas meilės žaidimų elementas, o kai kas netgi tvirtina, jog taip galima sukelti partneriui orgazmą. Iš dalies tai tiesa, tačiau kutenti reikia labai meistriškai ir atsargiai.
Kiekviena tauta turi erotinio kutenimo būdų. Afrikiečiai kutenimo techniką renkasi norėdami žmogų paskatinti kokiam nors veiksmui, o indai teigia, jog kutenimas turi būti kaip „šokis” bitės, kuri iš pradžių tik suka aplinkui ratus, o po to staigiai įgelia. Kinių nuomone, geriausias būdas sujaudinti meilužį — švelniai paliesti jo kūną kojų pėdomis. Kad pėdos būtų švelnios ir minkštos, miegamųjų meistrės stengiasi kuo mažiau vaikščioti, o treniruojasi kojomis kutendamos obuolius ir mandarinus.
Arabai negali atsilaikyti prieš kutenimą plaukais, kuriuos vadina „tūkstančiais pirštų”. Japonijoje kutenimas — grynai moteriškas užsiėmimas. Nors pagal tradiciją tapti geišomis negalėjo neįvaldžiusios „švelnumo meno” — įvairių prisilietimo būdų, įskaitant ir kutenimą — merginos. Geišos privalėjo žinoti, kokios kūno vietos jautriausios kutenimui, ir liesdavo jas prisidengusios ranką vėduokle.
Beje…
Kas kuteno Otelą? Yra nemažai legendų ir prietarų, susijusių su kutenimu. Pavyzdžiui, anglų nuomone, jeigu mažam vaikui kutensi pėdutes, jis užaugs luošas. O pas mus gajus prietaras, kad bijantis kutenimo žmogus yra labai pavydus.
Protingas tas, kas bijo kutenimo. Majamio universiteto Pediatrijos skyriuje jau kelerius metus atliekamos „kutenimo procedūros”. Naujagimiams kasdien tris kartus per dieną atliekami penkias minutes trunkantys kutenimo seansai. Amerikos gydytojų nuomone, kutenimo metu suaktyvėja sensorinės reakcijos ir stimuliuojama galvos smegenų veikla. Kitaip tariant, tokie vaikai užaugę būna protingesni.
