Vyras, dažnai suviliojantis moteris… Moteris, dažnai suviliojanti vyrus. Kas jie – gražuoliai, kuriems negali atsispirti, ar tiesiog aktoriai, atliekantys vaidmenis, kurių mums taip reikia? Intriguoja tai, kad kazanovas tiek pat mėgsta, kiek ir nekenčia.
BIOLOGINIS POŽIŪRIS
Biologiškai kazanovos būtų naudingos, jei paliktų daug palikuonių, pasižymėtų vislumu ir neleistų išnykti žmonijai. Tuomet būtų suprantamas teigiamas požiūris į „žmonijos gelbėtojus”. Neigiamą požiūrį paaiškintumėme tuo, kad antra biologinio išgyvenimo sąlyga – sugebėjimas ne tik pratęsti giminę, bet ir pasirūpinti palikuoniais. Šios priedermės kazanovos dažniausiai neatlieka ir gėdingai pasišalina, kartais net atsisakydami mokėti alimentus.
Tai kaip paaiškinti faktą, jog kazanovos stengiasi nepalikti po savęs vaikų, o kartais net vengia pačių lytinių aktų? Pagrindinė Žemės gyventojų reprodukcijos sritis – Azija, „gimdanti” vaikus anaiptol ne nuo kazanovų, nes ten šeimos laikosi griežtų tradicijų. Mūsų rūšį reprodukuoja anaiptol ne aistringi meilės žodžių žinovai ir lemtingos gražuolės. Ne, greičiausiai dėl savo išlikimo mes turime būti dėkingi normaliems šeimos vyrams ir niekuo neišsiskiriančioms šeimos moterims. Tiesiog ten nepriimta naudotis kontraceptikais, nes manoma, kad vaikai – Dievo dovana. Kartais jie net nėra išradingi sekso požiūriu, neraštingi ir tikrai nėra „sekso gigantai”.
Hiperseksualūs asmenys – padidėjusį patologinį seksualinį potraukį specialistai vadina satiriaze ir nimfomanija – atskira žmonių kategorija. Čia svarbu būtent seksas, ir dar toks, kuris dažnai nesuteikia visiško pasitenkinimo. Tai tarsi nepasotinamas alkis, bulimija, kai valgoma viskas nejaučiant skonio. Į tokius žmones priimta žiūrėti neigiamai, kaip į viską, kas yra per daug.
kazanovos, priešingai, jaučia skonį, tuo skoniu ir žavi, ir moka mėgautis savo gabumais. Atrodytų keista, kad jie dažnai pabėga, kai ateina metas lytiškai suartėti. Tačiau kitiems žmonėms, o kartais ir suvedžiotiesiems jie neatrodo bailiai dezertyrai. Kažkodėl juos vis tiek prisimena ir savotiškai garbina.
NAIVUS POŽIŪRIS
Žmonėms patinka meistriškumas ir profesionalumas. Tai pastebima netgi tokiose srityse, kurios šiaip jau patikti neturėtų. Tarkime, apie snaiperį mes sakome, kad jis puikus šaulys. Tačiau jei paklaustų, ar gerai yra šaudyti į žmones, susimąstę pasakytume – ne. Mes galime žavėtis prabanga, kurioje gyvena narkomafijos baronas, tačiau patį baroną smerksime. Taip galbūt žmonėms patinka tai, kad kazanovos meistriškai, gražiai, kone profesionaliai suvilioja? O gal tik pasekmės žmonėms nepatinka?
Naivus požiūris toks: kazanovos – tai tiesiog vyrai ar moterys, gerai mokantys suvedžioti. Jie gerai išmano meilės meną. Tą jo dalį, kuri aprašyta graikų poeto Ovidijaus „Meilės mene”, „Persiko šakelėje”, „Morua laiškuose nepažįstamajai” ir „Kamasutroje”. Tačiau paskutinė dalis – seksualinės technikos įvairovė – kazanovai gali būti ir nebūdinga.
Vis tiek galima teigti, kad yra gabių sportininkų, gabių virėjų, gabių šachmatininkų. Kodėl gi neturėtų būti gabių suvedžiotojų? Akcentuosime būtent suvedžiojimą, o ne sekso techniką.
Kodėl? Todėl, kad seksas – tai visuomet dviejų žmonių reikalas. Ir jei kazanovos partnerė yra visiškai lytiškai šalta, tai vargšas meilužis gali prakaituoti lovoje kiek tik jam patinka. Efekto nebus: pažiūrėkite linksmą B. Bliero komediją „Šokantys valsą”, kur du vyrukai iš visų jėgų bergždžiai bando priversti merginą patirti orgazmą. Tačiau ji netikėtai patiria orgazmą, pati suviliojusi nekaltą vaikiną. Italas Kazanova ir jo profesijos brolis don Žuanas garsūs anaiptol ne dėl jų partnerių patiriamo orgazmo kokybės, o dėl mokėjimo sukurti tokią situaciją, kad damos negalėdavo jiems atsispirti. Žinoma, kartais jie turėdavo su jomis intymių santykių, tačiau kartais pasitenkindavo ir tariama savo pergale. „Ji man pasiruošusi atsiduoti” – štai kas svarbu. „Jis mano” – štai kas svarbu moteriškos lyties kazanovai. O ji pati gali netgi vengti lytinio akto, būti lytiškai šalta ar net biseksuali. Čia svarbiausia laimėti, o ne mėgautis.
Bet jei jau prakalbome apie pergales, tai pažiūrėkime į kazanovų pomėgį kaip į savotišką sportą.
SPORTINIS POŽIŪRIS
Sportas yra tarsi taikus karo pakaitalas. Sportininkai jaučia kovos azartą, siekia laimėti, o kariškiai – azartą nugalėti ir sunaikinti. Į meilę irgi galima žiūrėti kaip į žmonių sąveiką, kur vienas imasi aktyvesnių veiksmų nei kitas. Aktyvus elgesys provokuoja gynybą, o gynyba provokuoja aktyvų puolimą. Vienas tarsi „apgula tvirtovę”, o kitas tą „tvirtovę gina”. Užėmusiam tvirtovę nugalėtojui atitenka „grobis”. Tarkime, moteris ilgai leidžiasi asistuojama ir tik po truputį pasiduoda. Tarp sporto, karo ir meilės yra sąlyčio briaunų, todėl ir leksika panaši: „iššūkis”, „panaudosiu apsauginį manevrą”, „išsiaiškinsiu priešininko silpnybę”, „paimsiu jį veržlumu”, „nustebinsiu ją netikėtumu”, „apsimesiu, kad esu jam abejinga”, „jos pasipriešinimas tik kaitina jį”, „jo šaltumas mane tik žadina”.
Donžuanizmą irgi galima lyginti su sportu. „Sportinis meilės azartas”, „meilės pergalių kolekcionavimas” – tai iš tiesų mums nesunkiai suprantama, kaip suprantamas ir futbolininko noras laimėti, ir azartas išlošti kazino, ir kolekcionuotojo aistra įsigyti trūkstamą egzempliorių. Faulzo romano pavadinimas „Kolekcionierius” kaip tik primena mums, kad į kitą žmogų taip pat galima žiūrėti kaip į savotišką „dar vieną kolekcijos drugelį”. Ką padarysi: jei aistringai sieki gauti trūkstamą egzempliorių, atsiranda mintis – „bet kokia kaina”. O kaina, kurią moka kazanovos, yra nemaža dalis „apgautų”, „sugriautų likimų”, „netekusių pasitikėjimo”, „sudužusių širdžių”, ką jau kalbėti apie „traumuotus vaikus be tėvo”. Žinoma, kazanova stengiasi apie tai negalvoti, tačiau senatvėje ateina karti graužatis.
Metas pakalbėti apie donžuano kompleksą.
PSICHOANALITINIS POŽIŪRIS
Psichoanalitiškai donžuanizmą skatina kastracijos baimė. Pakanka prisiminti, kad Edipo komplekso dalis – baimė būti nubaustam, t. y. kastruotam už neleistinus potraukius. Todėl atsiranda kastracijos nerimas, kurį žmogus bando paneigti siekdamas vis naujų ir naujų pergalių. Tuo jis tarsi sau sako: „Aš tikrai nesu kastruotas, atvirkščiai, aš nuolat darau priešingą kastracijai veiksmą”. Kaip pasakytų Froido mokinys A. Adleris, kazanova kompensuoja ne tiek dėl kastracijos baimės, kiek dėl savo menkavertiškumo („aš esu mažas ir mano varpa maža, palyginti su tėvo, kuris valdo motiną”, „aš esu maža silpna mergaitė, palyginti su motina, kuri valdo tėvą”). Todėl žmogus ir siekia nerealistiško, grandiozinio (fiktyvaus) tikslo – turėti visas moteris ar sugundyti visus vyrus.
Kiti psichoanalitikai daugiau dėmesio skiria kazanovų elgesio agresyvumo aspektui. Juk kiekvieną partnerę ar partnerį šie žmonės galiausiai palieka. Gal tai yra savotiškas agresijos aktas? Psichoanalizėje žinomas reiškinys, kai žmonės, kadaise jautęsi aukos – palikti ir nuskriausti, – nesąmoningai siekia pakartoti šią situaciją, tik dabar patys būna aktyvūs: jie palieka ir nuskriaudžia kitus. Taip jie tarsi paverčia savo pasyvumą aktyvumu. Todėl donžuanų istorijoje psichoanalitikai dažnai ieško vaikystės traumų – tokie vaikai galėjo būti palikti motinų, tėvų, nuvilti pirmos vaikiškos meilės objektų. Būtent todėl psichoanalizėje požiūris į kazanovą persmelktas neurotiškumo atspalvio. Ar tai reiškia, kad tokie žmonės nuolat trokšta meilės ir sekso, kaip kokie keliautojai po dykumą vandens?
