Po švenčių draugė man parašė: „Kažkaip pritrūko tikros kalėdinės nuotaikos. Reikėjo gal daugiau kantrybės viešint pas motinas, nes tiek viena, tiek kita kaip susitarusios tokios priekabios buvo, tos kalbos apie TV laidas, burnojimai ant valdžios ir pan. Na, ir neišlaikiau keletą kartų, pasisakiau… Nieko gero, kaip žinoma, tas praleidimas progos patylėt nedavė… Pavydžiu žmonėms gerų santykių su savo gimdytojais.”
Perskaičiau ir tuoj prisiminiau paskutines Kūčias su vyro gimine: vos sėdus prie stalo prasidėjo kalbos apie tarpusavio santykius: kas ką padarė (ar nepadarė), kas ką pasakė (ar nepasakė), kas yra visų teisiausias ir geriausias… Tonas pakilo kelis decibelus, veidai įkaito… Čia vienas giminaitis nieko nesakydamas atsistojo ir įjungė televizorių. Visi pritilo ir kurį laiką žiūrėjo į šventiškai išdažytus tokius pažistamus TV žvaigždių ir žvaigždučių pavidalus. Po to kažkas kažką pakomentavo apie pranešėjos suknelę, kažkas įterpė naujausią paskalą ta tema, ir į užstalę grįžo taika ir ramybė.
Ar čia tik pas mus, Lietuvoj, taip? Pasirodo, ne tik. Štai vakar pažistamas ispanas į mano mandagų klausimą, kaip praleido šventes, atsakė, kad jo šeima valgė vynuoges atskiruose kambariuose. Tai – didžiulė erezija, nes, ispanų manymu, negali tikėtis gerų metų, jei draugiškoj kompanijoj nesuvalgai vidurnaktį dvylikos vynuogių – po vieną su kiekvienu laikrodžio dūžiu, transliuojamu per radiją ir TV iš Madrido savivaldybės pastato bokšto. Pasirodo, šio draugo šeimos nariai nesugebėjo susitarti, per kurį TV kanalą žiūrėti tuos laikrodžio dūžius.
O kai perskaičiau keletą panašių pavyzdžių garsios Oksfordo lingvistės Deborah Tannen monografijoje apie kalbėjimo stilius (conversational styles), supratau, kad šventes – didelis išbandymas taip pat ir anglams bei amerikiečiams. Ši autorė, sugebėjusi paversti „bestseleriais“ bent dvi lingvistikos monografijas, mano, kad konfliktai kyla susidūrus dviem galingiems postūmiams, kuriuos jaučia kiekvienas žmogus. Visi mes norime išgyventi bendrystę su kitais žmonėmis (involvement), tai yra priklausyti šeimai, draugų grupei, tautai, ir kartu – būti laisvi, nepriklausomi (independent). Čia susiduriame su panašia problema kaip tos dygliakiaulės iš Šopenhauerio palyginimo: žiemodamos jos stengiasi susiglausti, kad būtų šilciau, bet tada pradeda durti jų spygliai, ir gyvūnėliai atšoka vienas nuo kito, tačiau šaltis nesiliauja spausti, ir dygliakiaulės vėl bando glaustis viena prie kitos.
Ši įtampa tarp nepriklausomybės ir priklausymo troškimų gali padėti atsakyti į klausimus, kurie kiekvienam iš mūsų iškyla po eilinės šeimos šventės: kodėl mums atrodo tokios priekabios mūsų motinos? Gal reikėjo daugiau kantrybės, neprasižioti, patylėti? Kodėl šventėje būtinai turi dalyvauti televizorius? Kam tos kalbos apie TV laidas ir apie valdžią? Ir apskritai: kaip sukurti normalesnius santykius su gimdytojais?
Nėra lengva nesusiginčyti su mama, pažymi ir Debora Tanen: „Įvairiausio amžiaus dukterys ir sūnūs, paskambinę tėvams, įsitikina, kad tėvas, išgirdęs ir pasakęs visą reikalingą informaciją, padeda ragelį, tačiau mama nori plepėti toliau, ‘palaikyti ryšį’” (iš „bestselerio“ “That’s Not What I Meant”, pirmas leidimas, 1986).
Mūsų mamos nori žinoti, ar šiltai apsirengėm, ką valgėm, kodėl nepaskambinom vakar, ką veiksim sekmadienį… Tai yra jos nori sutvirtnti ryšį ir toliau dalyvauti vaiko gyvenime. Tuo tarpu vaikai siekia nepriklausomybės, tad laiko tokį klausinėjimą įkyriu. Žodžiai čia yra tik įrankiai, išreiškiantys tikruosius mūsų siekius, tad jų daromas įspūdis visuomet priklauso nuo santykio tarp pašnekovų. Debora Tanen iliustravo ši teiginį pasakojimu apie savo tetą, kuri, jau pervirtusi per septyniasdešimt metų ir per šimtą kilogramų, visai šeimai nepatikliai linguojant galvas užmezgė romantišką ryšį su panašaus amžiaus ponu. Kartą ji paskambino dukterėčiai Deborai, nesitverdama laime: „Jis man paskambino ir paklausė, ką aš dėvėjau šivakar koncerte… Žinai, kiek jau metų niekas manęs nėra paklausęs, ką aš dėviu?” Ir teta apsiverkė iš laimės, nes šiuo klausimu jos draugas parodė norįs dalyvauti jos gyvenime.
Po kurio laiko atsitiko kitas įvykis: Deboros draugė pasipiktinusi jai išrėžė: „Mama man skambina kiekvieną vakarą, ir vakar netgi manęs paklausė, kaip aš apsirengusi. Koks jos reikalas?“ Dukrai tai buvo tarsi įrodymas, kad dar nenukirpta jos bambagyslė su motina. Nenuostabu, kad toks priešingas tų pačių žodžių veikimas įkvėpė Deborą parašyti 200 puslapių studiją apie tai, „kaip kalbėjimo stilius kuria ar nutraukia jūsų santykius su artimaisiais“ (aukščiau minėtos lingvistikos monografijos “That’s Not What I Meant” paantraštė).
Su tėčiais tokių problemų paprastai nekyla, nes jie dar tiki, kad tikras vyras daugiau tyli, o jei kalba, tai tik apie rimtus dalykus, politiką ir sportą, bet jau jokiu būdu ne apie žmonių santykius ir buities smulkmenas.
Apskritai, regis, jauni žmonės santykiuose su tėvais siekia labiau pabrėžti nepriklausomybę, o gimdytojai – ryšį su vaikais. Kur jau čia nelakstys kibirkštys, ypač prie šventinio stalo, prie kurio kartą per metus dera susirinkti visai šeimai… Ir čia į sceną įžengia televizorius. Tai – patogus tarpininkas, per kurį galima palaikyti tarpusavio ryšius ir sudėtingą pusiausvyrą tarp bendrystės ir nepriklausomybės. Televizorius padeda sumažinti konfliktiškumą šeimose, įrodė 1976 metais W. Bauerio ir 1977 metais W. Teicherto Vokietijoje atlikti tyrimai. Galimos priežastys: iš kartu žiūrėtų TV laidų ir filmų pasiskolinti posakiai padeda sukurti savitą šeimos žodyną ir šitaip pasijusti uždara bendruomene. Be to, tai – puikus neutralių temų šaltinis pokalbiui. Juk tyla prie šventinio stalo gali būti net labiau įtempta nei atviras barnis. Kaip tik todėl susitikę gatvėje kalbamės apie orą, vyrai – apie sportą ir politiką, o moterys… Apie ką kalbamės mes, moterys, kai nenorime liesti asmeniškesnių ir reikšmingesnių temų? Turbūt tai priklauso nuo mūsų socialinės padėties, bet dažniausiai – apie kainas, visuomenės naujienas ar pokalbyje nedalyvaujančių pažistamų (ar bendradarbių) santykius ir ryšius. Visos šios temos tinka palaikyti pokalbiui, tai yra išgyventi bendrystei, tačiau tuo pat metu leidžia mandagiai laikyti pašnekovą atstu nuo savo asmeninio gyvenimo.
Kaip tik šia sunkiai pasiekiamą pusiausvyrą tarp bendrystės bei nepriklausomybės ir padeda sukurti televizija prie šventinio šeimos stalo: juk reikia apie kažką kalbėtis, ir tarsi negražu atrėžti įkyriai pusseserei, kad nekištų nosies į mano gyvenimą – visgi priklausom vienai giminei, ir ji patvirtina šį širdį šildanti faktą manim domėdamasi… Tad priimtiniausia išeitis – užvesti kalbą apie neutralias temas, tada bendrai šaipydamiesi iš TV laidos vedėjo šukuosenos ar keikdami valdžią pasijuntame esą šeima, tačiau drauge išlaikome savo asmeninės nepriklausomybės įspūdį.
Žinoma, temų pasirinkimą gerokai veikia pašnekovų išsilavinimo lygis: jau minėti W. Bauerio ir W. Teicherto tyrimai parodė, kad televizija atlieka socialinio taikdario vaidmenį daugiausia mažai išsilavinusiose šeimose, kurioms neprieinamos tokios neutralios temos kaip literatūra, muzika ir menas.
Išvada peršasi savaime: kaip puiku, kad egzistuoja tokie niekai kaip sportas ir santykiai, televizija ir politikos biurokratai. Apie juos galima tiesiog lengvai šneketis nepasakant nieko nauja – anglai susikūrė be galo taiklų posakį įvardyti pokalbiui, kuriam informacija nėra svarbi: small talk („smulki šneka“). Svarbus pats faktas, kad kalbamės, nes taip parodome savo apsisprendimą palaikyti ryšį su artimu. Kaip teisingai pažymėjo garsi lenkų sociologė Marija Osovska (Maria Ossowska), tik šitaip suprasta artimo meilė yra realiai įgyvendinama: juk negalime visą laiką degti aistra kaimynams ir praeiviams. Netgi santykiuose su mylimiausiais žmonėmis toli gražu negalvojame apie juos kiekvieną gyvenimo akimirką: kai susikaupiame prie užstrigusio kompiuterio darbe ar renkamės pomidorus parduotuvėje, mūsų širdis neliepsnoja meile, santykis tarsi lieka rusenti nematomas antrame plane. Taip ir artimo meilė yra ne aistra, bet nusiteikimas, apsisprendimas išgyventi bendrystę, būti šalia kito žmogaus, kai tik jam to prireiks. Dalyvaudami small talk kaskart užtikriname pašnekovą, kad jis gali tikėtis mūsų palaikymo ir pagalbos.
Prisimenu, kad prieš šias Kalėdas kažkoks TV šmaikštuolis palinkėjo: „Laimingų jums švenčių – nepaisant šeimos“. Tai išgirdę, visi supratingai susižvalgėme ir pritariamai nusišypsojome puse lūpų: artėja didžiausias emocinis metų išbandymas. Juk ne dėl realios Kūčių nakties trukmės policininkai ir medikai ją vadina „ilgiausia metų naktimi“. Tačiau mes metai iš metų ryžtamės kaskart išgyventi ši išbandymą. Kodėl? Sekdama Deboros Tanen pavyzdžiu, užbaigsiu ši pošventinį pamąstymą mįslingais žodžiais, kuriais Vudis Alenas (Woody Allen) užbaigia savo filmą „Annie Hall“: „Ateina pas psichiatrą toks žmogelis ir sako: ‘Daktare, mano brolis išėjo iš proto. Jis įsitikinęs, kad jis – višta’. Daktaras sako: ‘Na, tai kodėl jo nenuvežate į psichiatrinę kliniką?’ O žmogelis jam atsako: ‘Nuvežčiau, bet kad man reikia kiaušinių’. Tai va, manau, kad aš panašiai jaučiuosi, kai susiduriu su santykių problema.“
Sveiki, pergyvenę dar vienas šeimos šventes!
Jūratė Micevičiūtė, 2011 m., sausis, Somas (Ispanija)
