Rudenį jaučiuosi labai keistai – be jokios priežasties apima liūdesys. Ar tai normalu, kai liūdi pati nežinodama dėl ko? Draugė sako, kad tai prieš Vėlines, nes reikia lankyti kapus. O man atrodo, kad gal kokia rimtesnė liga kabinasi?
Teresė
Kai trumpa diena, anksti temsta – kiekvienas mūsų daugiau ar mažiau jaučiam liūdesį. Liūdim dėl bėgančių metų ar artėjančios senatvės, neišsipildžiusių svajonių, dėl to, kad mylimas žmogus nepateisina mūsų lūkesčių…
Liūdesys – tai dvasinio skausmo, nusivylimo ir gailesčio jausmas, kuris dažniausiai kyla dėl netekties, kai ko nors labai trūksta. Bėgti nuo liūdesio neverta. Nebijokite šio jausmo – jis žmogų praturtina dvasiškai…
Jei žmogus išgyvena krizę arba labai skaudų įvykį, liūdesys gali peraugti į dar gilesnį išgyvenimą – depresiją. Kenčiantis nuo depresijos žmogus yra labai sunkios būklės. Jis tarsi atsiriboja nuo išorinio pasaulio, suvokia jį iškreiptai – neįžvelgia spalvų, nemato šviesų. Žmogus, kamuojamas stiprių nevilties ir apatiškumo jausmų, užsidaro savyje. Tokiu atveju reikėtų nedelsiant kreiptis į specialistą, kuris padėtų įveikti problemą ir paskirtų gydymą. Paradoksas, bet depresijos kamuojami žmonės dažniausiai tarsi praranda gebėjimą ieškoti pagalbos. Kreiptis į psichoterapeutą juos gali paskatinti artimieji, šalia esantys žmones.
Kiekvienas žmogus gyvenime patiria liūdesio jausmą, kurį galima palyginti su savotišku gedėjimu. Emociškai ir psichologiškai stabili asmenybė liūdesį ir gedėjimo jausmą priima lengviau. Šie išgyvenimai reikalingi tam, kad žmogus dvasiškai augtų, bręstų ir tobulėtų.
