Hepatito C viruso (HCV) infekcija ir jos sukeltas kepenų uždegimas bei tolesnės išsivysčiusio uždegimo stadijos – kepenų cirozė, kitos komplikacijos – viena aktualiausių sveikatos apsaugos problemų Lietuvoje. Ši virusinė liga santykinai nauja. C virusas pasaulyje buvo atrastas 1989 metais, o Lietuvoje pirmieji hepatito C viruso atvejai nustatyti tiktai 1993–1994 metais. Iki tol nebuvo aišku, kodėl kai kuriems ligoniams perpylus kraujo po kurio laiko prasideda lėtinis kepenų uždegimas.
Šiandien, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, HCV yra užsikrėtę 1–3 proc. pasaulio gyventojų. Net 80 proc. žmonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, suserga lėtiniu hepatitu C. Po 20 metų nuo užsikrėtimo, 20 proc. sergančiųjų išsivysto kepenų cirozė, 1 – 4 proc. ligonių kasmet diagnozuojamas pirminis kepenų vėžys. Lėtinis hepatitas C yra dažniausia kepenų transplantacijos priežastis JAV ir Europoje.
Pagrindinis hepatito C užsikrėtimo kelias – intraveniniai narkotikai bei hemotransfuzijos (kraujo perpylimai). Labai retai virusas perduodamas lytiniu keliu. Taip pat virusiniu hepatitu C galima užsikrėsti naudojantis kito asmens dantų šepetuku, skutimosi peiliuku, manikiūro reikmenimis, plauku kirpimo mašinėle, žirklėmis, darantis tatuiruotes, bei iki šiol nenustatytais būdais.
Galima džiaugtis, kad ir Lietuvoje turime galimybes šią ligą laiku diagnozuoti ir gydyti pagal naujausias Europos lėtinio hepatito C gydymo gaires. Hepatito C gydymo metodika gana sudėtinga – turi būti atlikti ne tik virusologiniai tyrimai, bet ir kepenų biopsija, virusologinius tyrimus reikia kartoti ir pagal gautus rezultatus modifikuoti ligos gydymą. Labai svarbu anksti pradėti gydymą. Ligoniai, kurie pradeda gydytis tik nustačius lėtinį hepatitą C, turi daugiau galimybių visiškai pasveikti ir išvengti sunkaus kepenų pažeidimo. Gydymo sėkmė priklauso nuo viruso genotipo ir nuo jo bendro kiekio organizme. 10 –15 proc. ligonių, infekuotų hepatito C virusu, pasveiksta savaime, kitiems vystosi lėtinis hepatitas C.Lietuvoje per metus gydoma apie 600 lėtiniu hepatitu C sergančių ligonių. Gydymas trunka iki vienerių metų. Svarbu pabrėžti, jog hepatitą C gydantys gydytojai turi būti geri specialistai, sukaupę nemaža patirties, nes, kaip minėta, šios virusinės infekcijos gydymas sudėtingas, neretai sunkinamas įvairių šalutinių būklių: karščiavimo, depresijos, leukopenijos trombocitopenijos, hemolizinės anemijos ir t. t.
Hepatitas C pavojingas tuo, jog 20– 25 proc. šia infekcija užsikrėtusių asmenų palaipsniui išsivysto kepenų cirozė bei kitų komplikacijų (kraujavimas iš išsiplėtusių stemplės ir skrandžio venų, kepenų funkcijos nepakankamumas, hepatorenalinis sindromas, ascitas, infekcinės komplikacijos), o 5–8 proc. pacientų – kepenų vėžys. Taigi kepenų cirozė nėra vien alkoholiu piktnaudžiaujančių asmenų liga, 30–35 proc. atvejų ją lemia virusinis hepatitas ir kitos retesnės kepenų ligos. Lėtinis hepatitas C sukelia mažai simptomų, nebūna geltos, neretai jis diagnozuojamas beveik vien pagal laboratorinių tyrimų rezultatus, todėl šeimos gydytojui itin svarbu žinoti pacientų rizikos grupes.
Šiuolaikinio gydymo antivirusiniais vaistais rezultatai priklauso nuo viruso genotipo. Iš 2 ir 3 genotipo virusu užsikrėtusių asmenų jį visiškai sunaikinti pasiseka 75–90 proc. Užsikrėtusiųjų 1 genotipo virusu padėtis gerokai blogesnė – visiškai pasveiksta apie 45 proc. gydomų ligonių. Lietuvoje vyrauja 1 genotipo virusas.
