Valanda gydytojos kabinete
Ant bendruomenės slaugytojos Rasos Starkienės stalo – 23 naujos ligos istorijos ir dar mažiausiai 10-ies pas gydytoją anksčiau apsilankiusių žmonių bylos – jie ateis tuomet, kai į jų istorijas bus įsegtos tyrimų išvados. Dar tikrai bus iš anksto nesiregistravusių, talonų neturinčių žmonių – kasdien būna netikėtai sukarščiavusių, išsigandusių dėl padidėjusio kraujospūdžio ar šiaip norinčių su gydytoja aptarti savo ligos eigą…
Pirma pacientė, maždaug septyniasdešimties anykštėnė, kabinete prabūna ilgiau nei pusvalandį: išpasakoja gydytojai, kad šįryt jai pakilo kraujospūdis, kad ji gyvena viena, išvardina vaistų pavadinimus, teiraujasi, ar negerėjant savijautai tą patį vaistą ji galėtų išgerti dar kartą. Gydytoja aiškina, kas vyksta organizme, kai vaistai naudojami neteisingai. Per tą laiką dukart suskamba gydytojos telefonas. Atsiprašiusi močiutės, D.Irician kone bėgte pasiekia bendruomenės slaugytojos stalą, krūvelėje tyrimų lapelių randa jai reikalingas išvadas ir ramina: „Jums nieko neatsitiko, nors girdžiu, kad bandote uždusti. Antibiotikų kol kas nereikia, naudokite tai, ką sutarėme, pasimatysime pirmadienį…” Grįžusi į kabinetą tęsia pokalbį su močiute, išgąsdintą padidėjusio kraujospūdžio: „Prieš matuodama spaudimą, 20 minučių pailsėkite. Įsivaizduoju, ką rodytų aparatas, jeigu savo spaudimą matuočiau tik ką užbėgusi laiptais.” Gavusi receptą tabletėms, suderinusi dozes ir išsiaiškinusi viską, kas jai buvo įdomu, anykštėnė dar spėja gydytojai papasakoti, kaip ji, prieš keletą metų pasiskiepijusi nuo gripo, kitą rytą juo ir susirgo. Kalba tęsiasi…
Už kabineto durų tuo metu kyla mažas triukšmelis: registratūroje du talonus su pirmaisiais numeriais gavę ligoniai nesutaria, kuris pirmesnis. Vėl skamba telefonas – kažkas teiraujasi, ką rodo vakar atlikti tyrimai…
Išlydėdama močiutę, gydytoja šypteli: „Šios moters ligos ir gyvenimo istoriją girdžiu keliasdešimtąjį kartą, betgi kaip nepasikalbėsi su žmogumi, kuris dar kartą nori viską papasakoti…”
Kabinete prasideda pašaliniams nesuprantama, tarsi užkoduota gydytojos ir tik ką įėjusios ligonės, maždaug 55-erių metų moters iš Vaidlonių, kalba. Aišku tik tiek: diagnozė nustatyta, pacientei reikia recepto vaistams ir mažiausiai 10-ies minučių papasakojimui, kas nustojo, o kas pradėjo skaudėti, kada nutrūksta miegas, pradeda šalti rankos, ar jai nekenkia pomidorai… Tuo metu atsidaro kabineto durys, įeina jauna anykštėnė ir išsigandusi taria: „Mano kraujas blogas.” Gydytoja vieną ramina, su kita atsisveikina, spėjusi vaidlonietei duoti dar kelis patarimus ir palinkėti sveikatos. O ant kėdutės bendruomenės slaugytojos kabinete jau laukia vaikinas, kuris atėjo „uždaryti” biuletenio… Vėl skamba gydytojos telefonas…
„Tokia pirma darbo valanda ir visa diena – iki pat 16-os valandos – bus tokia. Košė makalošė. Po darbo liežuvis neapsiverčia ir galva būna prikimšta kaip maišas”,- sako Diana Irician, 1660-ies prisirašiusių pacientų šeimos gydytoja…
Skaudžiausia patirtis – per langą iššokusi bobutė
D.Irician gydytoja dirba 8-erius metus. Po studijų Kauno medicinos universitete ji augino 3 vaikus, paskui dirbo Troškūnų ambulatorijoje ir slaugos bei palaikomojo gydymo ligoninėje. Čia gydytoja patyrė sunkiausių profesinių išbandymų.
„Prisimenate atvejį, kai pro ligoninės langą iššoko garbaus amžiaus moteris. Aš, žinoma, jos iššokti nei paskatinau, nei pastūmiau, bet išgyvenau šį įvykį labai skausmingai. Tada pavadavau atostogaujantį ligoninės vadovą Rimondą Bukelį ir jaučiausi labai kalta. Toje pačioje ligoninėje turėjau progos patirti, kaip skiriasi teorija nuo praktikos. Mirė viena ligonė, važiavau jos sūnui apie tai pranešti, baisiai išgyvenau. O pasirodė, kad jam žinią išklausyti buvo lengviau, nei man ją pranešti…” – prisiminė D.Irician.
Apie pacientus, sako gydytoja, ji galvoja nuolat: ir apie tą, kuris nesutiko gulti į ligoninę, išvažiavo pasistengti išsigydyti namie, ir apie tą, kurio tyrimus ji nusiuntė ekspertams. Kol nesulaukia atsakymo, gydytoja paprastai nenusiramina, tačiau, kol diagnozė neaiški, ji nelinkusi paciento gąsdinti, dalintis su juo savo įtarimais…
Savo medicininę praktiką gydytoja vadina rutina, kai darbo daug, minčių dar daugiau, o progos iš širdies pasidžiaugti – gana retos.
„Pasitaiko per porą savaičių sykis, kai pasveikęs pacientas užsuka man padėkoti. Tuomet išties būna gera – gydytojui daugiau ir nereikia”, – sakė D.Irician.
Dienomis, kai po darbo neklauso kojos ir neapsiverčia liežuvis, pasakoja gydytoja, ji, grįžusi į savo vienkiemį, tegali sėdėti ir tylėti – dienos rezervai išsekę, šeimai dėmesio nebelieka. Tai gydytoją irgi graužia…
„Kai žinai apie gyvenimą, lengviau gydyti ligą”
„Mus mokė kalbėtis su ligoniu – tik taip gali sužinoti ne tik, kas jam skauda, bet ir įtarti, nuo ko skauda. Ne visada skausmo priežastis yra liga. Labai dažna jų priežastis yra netenkinantis gyvenimas šeimoje. Pažįstu žmones, kurie pas mane apsilanko dažniau, prisimenu, kaip jie gyvena, kokios jų šeimos bėdos, kuo jie skundžiasi. Retai būna tokių, kurie nenorėtų išsikalbėti, o man visada pravartu girdėti. Mano „vidutinis” pacientas – vyresnio amžiaus, dažnai su įsisenėjusiomis ligomis…Yra daug liūdinčių, nelaimingų ir nekantrių”, – kalbėjo D.Irician.
Dianos Irician svajonių darbo diena būtų tokia: daug mažiau pacientų ir daug daugiau laiko kiekvienam iš jų. Daugiau šeimos gydytoja Diana Irician nieko nenorėtų keisti…
