Kraujo ligos diagnozė gali per vieną akimirką sujaukti iki tol buvusius planus, darbus, mokslus ir kasdienybę. Gydytoja hematologė Regina Pileckytė sako, kad medikai tuo metu jau dėlioja gydymo planą ir mato jo tikslą, o pacientui dar tenka susivokti naujoje situacijoje ir prie jos prisitaikyti.
Žmogui, kuris diagnozę išgirdo ką tik, ji norėtų pasakyti labai paprastai: „Gyvenimas keičiasi, bet nesibaigia. Tiesiog imamės vykdyti netikėtai iškilusį naują gyvenimo projektą.“
R. Pileckytės pasakojimas – asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalis. Projekte savo patirtimis dalijasi pacientai, jų artimieji, medicinos specialistai ir savanoriai, ligos ir gydymo kelią matantys iš skirtingų perspektyvų.
Pasak asociacijos „Kraujas“ pirmininkės Ievos Drėgvienės, viena svarbiausių projekto žinučių – neleisti diagnozei tapti vieninteliu dalyku, apibrėžiančiu žmogų.
„Diagnozė labai greitai gali užpildyti visą žmogaus gyvenimą – pokalbius, planus, santykius, kasdienybę. Tačiau žmogus nėra jo liga. „Drąsos ambasadoriuose“ mums svarbu apie tai nuolat priminti: net ir ilgai gydantis lieka pomėgiai, artimi žmonės, darbas, svajonės ir visa tai, kas žmogų daro juo pačiu. Gydytojos R. Pileckytės mintis, kad gyvenimas pasikeičia, bet nesibaigia, labai tiksliai atspindi tai, ką norime perduoti šiuo projektu – diagnozė tampa gyvenimo dalimi, bet neturi tapti visu gyvenimu“, – sako I. Drėgvienė.
Svarbu neprarasti to, kas žmogui teikia džiaugsmo
R. Pileckytės kelias į hematologiją neprasidėjo nuo vaikystės svajonės ar ilgai brandinto apsisprendimo. Baigiantis šeštam medicinos studijų kursui hematologams trūko žmonių, todėl jai buvo pasiūlyta rinktis šią sritį. Dar studijuodama ji pradėjo vesti užsiėmimus studentams ir pamažu suprato, kad hematologija – labai įvairi ir įdomi.
Per gydytojos darbo metus ši medicinos sritis smarkiai pasikeitė. Iki šiol ją motyvuoja galimybė savo akimis matyti, ką pacientams suteikia mokslo pažanga.
„Per mano darbo karjerą hematologinių susirgimų diagnostika, atsako vertinimas ir prognozė pasikeitė, sakyčiau, dramatiškai. Mokslas tiek pažengė ir atsirado tiek galimybių, kad kažkada mirtinos diagnozės tapo visiškai kontroliuojamomis ar išgydomomis ligomis“, – sako gydytoja.
Vis dėlto net ir turint daugiau gydymo galimybių, pati diagnozės akimirka pacientui išlieka sunki. Tenka ne tik pradėti gydytis, bet ir psichologiškai prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės.
Šiame kelyje, anot hematologės, svarbūs artimųjų palaikymas, pasitikėjimas ir bendradarbiavimas su medicinos personalu. Ypač sergant lėtinėmis ligomis verta išsaugoti tai, kas buvo svarbu ir iki diagnozės – pomėgius, mėgstamas veiklas, santykius ir dalykus, kurie teikia džiaugsmo.
Kalbėdama apie artimųjų vaidmenį gydytoja pabrėžia, kad universalaus recepto nėra – viskas priklauso nuo konkretaus paciento poreikių ir santykio su artimaisiais. Tačiau viena, anot jos, aišku: „vienam visada sunkiau“.
Kai gydymo galimybės senka
R. Pileckytė neslepia, kad gydytojo darbe būna situacijų, kai tenka susidurti ir su medicinos ribomis: „Žymiai sunkiau, jei liga sugrįžta ir supranti, kad jau nebeturi kuo padėti… Būna baisoka.“
Kai kurios patirtys gydytojos atmintyje išlieka ilgam.
„Atsimenu atvejį, kai mirus jaunam pacientui mama ir žmona atėjo padėkoti… Tas visada labai sujaudina“, – pasakoja gydytoja.
Pacientai, anot jos, dažnai labiausiai bijo mirties, neįgalumo ir nežinios, kaip gyventi toliau. Iki tol sveikiems žmonėms ne visada lengva priimti ir tai, kad gydymas gali turėti komplikacijų, o į organizmo siunčiamus signalus kartais tenka reaguoti visai kitaip nei anksčiau. Vis dėlto daugelis gydymo metu atsirandančių apribojimų būna laikini.
Pacientų stiprybė keičia ir gydytoją
Per daugelį darbo metų hematologė sako iš savo pacientų išmokusi labai daug. Labiausiai ją stebina žmonių gebėjimas išlikti stipriems net itin sudėtingomis aplinkybėmis.
„Žmonių stiprybė kartais pritrenkianti. Tada supranti, koks gyvenimas gražus ir kaip jį reikia tausoti, vertinti ir juo džiaugtis“, – atvirauja ji.
Su tuo siejasi ir jos požiūris į drąsą: „Drąsa – priimti tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų. Ir mokėti su ja kokybiškai gyventi.“
O apie ryšį, kuris kartais išlieka gerokai ilgiau nei pats gydymas, Reginai primena buvę pacientai.
„Keli pacientai, jau baigę gydymą prieš kokius dvidešimt metų, dar prisimena ir kartais kokį linkėjimą švenčių proga parašo“, – šypsosi gydytoja.
Daugiau „Drąsos ambasadorių“ istorijų rasite projekto internetiniame puslapyje www.drasosambasadoriai.lt
