Pabėgimas
Kokios tokios perdėtos meilės darbui priežastys? Viena jų — pinigai. Apklausa rodo, kad Rytų Europos šalyse pinigai laikomi svarbiausiu darbo pasirinkimo kriterijumi. Tuo tarpu Vakarų Europoje ne mažiau svarbu — karjera, pripažinimas, įdomumas ar net nauda visuomenei.
Daugeliui mūsų laimingo gyvenimo vizija susijusi su turėjimu: naujo automobilio, vienetinių drabužių, gražaus namo, stilingų baldų. Tuomet nebe taip svarbu tai, ką dirbi. Svarbiau — kiek uždirbi. Ilgainiui imi savęs nekęsti už tas ilgas valandas, kurias praleidai nekenčiamame darbe vien dėl to, kad turėtum visa tai, kuo net neturi laiko pasidžiaugti. Teoriškai žinome, jog pinigai neturėtų būti darbo tikslas, veikiau jo padarinys: užsiimk mėgstama veikla, ir jie patys ateis. Dažnai taip ir nutinka. Tačiau ne visada tai, kas mums patinka, yra pelninga. Tenka rinktis. Ir gana skausmingai.
Kita darboholizmo priežastis — baimė dėl ateities. Galbūt todėl ekonomiškai silpnesnėse šalyse darbo valandos gerokai ilgesnės nei išsivysčiusiose. Kai už nugaros stovi būrys besikėsinančių į tavo vietą, esi pasiruošęs padaryti viską, kad tik ją išsaugotum. Mūsų socialinės garantijos juokingos, bedarbio pašalpos dar juokingesnės. Mes negalim sau leisti mesti nemėgstamą darbą ir mėnesių mėnesius ieškotis to, kuris arčiau širdies.
Kartais darbu bandome pripildyti asmeniniame gyvenime žiojančią tuštumą. Nenuostabu, kad daugiausiai paprastai pasiekia netekėjusios ir išsiskyrusios moterys. Ir ne tik todėl, jog turi daugiau laisvo laiko. Tiesiog pralaimėjusios viename gyvenimo bare, nori tapti nugalėtojomis kitame. Darbu dangstome savo kompleksus, nepasitikėjimą savimi.
Kaina
Žinau jausmą, kai važiuoji iš darbo 12 val. nakties ištuštėjusiomis gatvėmis. Visame kūne pulsuoja nuovargis, tačiau jis atrodo be galo malonus. Nes žinai, kad šiandien padarei tai, ko be tavęs nebūtų padaręs niekas. Bent jau taip tikiesi. Jautiesi tokia svarbi, reikalinga ir reikšminga. Na ir kas, kad šįvakar tavo vaikai nuėjo gulti be vakarinės pasakos. Kad dukra neturėjo kam pasipasakoti, kaip ji susimovė per istorijos pamoką. Juk tai, kad šiandien baigei įdomų straipsnį (parengei svarbią sutartį, užmezgei naudingų ryšių) yra nepalygti svarbiau nei praleista pasaka. Be to, vaikams kur kas naudingiau, kad ir retai, bet matyti laimingą, daug pasiekusią, pagarbos vertą mamą, nei kasdien gauti šiltą vakarienę iš nuobodžiaujančios namų šeimininkės rankų. Vyrui tikriausiai — taip pat. Tai, kad jau antra savaitė per nuovargį ir darbo problemas nerandi nei laiko, nei noro seksui, jo taip pat neturėtų jaudinti. Jei jis tikrai tave myli, turėtų jaustis laimingas, matydamas, kokia laiminga tu.
RAIT apklausos duomenimis, net ketvirdadalis Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, jog sėkminga karjera svarbesnė už santykius šeimoje. Kodėl mes esam tokios įsitikinusios, kad tai, ką nuveikiam profesijos srityje, yra kur kas labiau reikšminga nei tai, ką padarome puoselėdamos santykius? Pabandykim į tai pažvelgti iš laiko atstumo. Ar po kokių 20 metų tau bus svarbu, kad kadaise parašei puikų straipsnį, jau seniai virtusį makulatūra? Arba tai, kad kadaise tavo dėka įmonė uždirbo papildomus keliolika tūkstančių? O tai, kad tavo vaikai, nesulaukdami dėmesio, įjunko į narkotikus (blogiausiu atveju) ar tiesiog visam laikui nuo tavęs atitolo (geriausiu), ko gero, atrodys iš tiesų svarbu. Kaip ir sugadinta sveikata, padidėjęs nervingumas, nutraukti santykiai su vaikystės draugais bei giminaičiais. Gal net ir skyrybos su vyru, kuris meilės trikampyje tu — jis — darbas pasijuto silpniausia grandimi ir tiesiog pasitraukė. Vargšas nevykėlis. Tark sau, kad jis tiesiog pavydėjo tau sėkmės. Liūdniausia, jog tikram darboholikui net ir darbe sunku užmegzti normalius santykius. Anot psichologų, žmogus, tapatinantis save su darbu, ilgainiui ima nekęsti kolegų, jų nenorą aukotis bendram labui priimdamas kaip asmeninį įžeidimą.
Darbas kaip aistra
Esama ir tokių darboholikų, kurie dirba todėl, kad iš tiesų dievina savo darbą. Jiems nerūpi pinigai, visuomenės pripažinimas, jie nesiekia užsimiršti ir pabėgti nuo problemų, tačiau kai pasineria į veiklą, aplinkinis pasaulis tarsi išnyksta. Jei ne jie, šiandien neturėtume daugybės išradimų. Jie — ligoniai? Galbūt. Tačiau iš tiesų laimingi. Statistika teigia, kad darbu patenkinti žmonės šešiskart dažniau patenkinti ir gyvenimu nei tie, kurie neturi mėgstamos veiklos. Įrodyta, jog įdomus ir kūrybingas darbas ilgina gyvenimą, o monotoniškas trumpina, nes jį dirbantys žmonės nuolat kankinasi savęs nerealizavę.
Kaip atskirti, ar tavo aistra darbui virsta liga? Darboholikai neretai yra pernelyg įsitempę, dirglūs, trokštantys visas užduotis padaryti dešimtukui. Panašų elgesį jie perkelia ir į asmeninį gyvenimą. Polinkį į darboholizmą išduoda ir tai, kad mėgsti iki smulkmenų planuoti kasdienį gyvenimą: susierzini, kai vėluoja svečiai, nuolat visus pertraukinėji, nesugebi išklausyti, nuo vieno užsiėmimo puoli prie kito, negirdi komplimentų.
Psichologai negaili patarimų, kaip grįžus namo pamiršti darbą. Siūlo mėgautis poilsiu gamtoje, gera knyga, susirasti hobį, suteikti sau netikėtą laisvadienį, medituoti, mankštintis. Manau, visa tai nepadės, jei nepakeisi požiūrio. Bet ar tikrai nori jį keisti?
