Biologinės tėvystės, priklausymas vienai ar kitai šeimai bei daugelis su paveldėjimu (turtiniu ir biologiniu) susijusių klausimų visuomenei visada buvo labai aktualūs.
Pasaulio istorija mena daug siužetų apie nežinomus tėvus, slepiamus giminystės ryšius, išardytas šeimas, pagrobtus vaikus ar apsišaukėlius, deklaruojančius savo priklausymą turtingoms ar įtakingoms šeimoms. Istorija taip pat kupina pačių įvairiausių, dažnai kurioziškų, giminystės nustatymo metodų.
Daugeliui mūsų žinoma istorija apie išmintingo žydų karaliaus Saliamono sprendimą kūdikio motinystę pripažinti moteriai, kuri pasirinko geriau netekti sūnaus nei matyti jį padalytą pusiau kalaviju. Pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu biologinei tėvystei, motinystei ir tolimesniems giminystės ryšiams nustatyti naudojami modernūs molekulinės genetikos metodai. Biologinės tėvystės nustatymo ekspertizės būtinumą dažnai lemia moralinės, socialinės ir juridinės situacijos.
Biologinės motinystės nustatymo atvejai pasaulio teismo medicinos ar biomedicinos tyrimų laboratorijų praktikoje pasitaiko ypač retai, jie susiję su pasitaikančiu kūdikių sukeitimu gimdymo namuose ar su kriminaliniais kūdikių pagrobimo atvejais.
Dažnai apie dviejų asmenų giminystės ryšius liudija jų išorinis panašumas, ypatingi, tarp giminės asmenų pastebimi veido ar figūros bruožai. Šiandien žinoma, kad individo fenotipas, išvaizda, jo veido ir figūros bruožai yra nulemti genų. Dažnai šis genetinis paveldimumas — daugelio genų sudėtingos kombinacijos rezultatas, individui gali suteikti išskirtinius bruožus. Todėl asmens identifikacijai ar giminystės ryšiams nustatyti nepakanka subjektyvaus išorinių bruožų vertinimo. Buvo būtina surasti kitus paveldimus ir lengvai nustatomus genetinius požymius. Skirtingų kraujo grupių egzistavimas ne tik sudarė unikalias galimybes kraujo perpylimo metodams sukurti, bet ir lėmė genetikoje naujų mokslo krypčių atsiradimą: tai individo genetinių duomenų panaudojimas teismo medicinoje asmens identifikacijai ir giminystės ryšiams nustatyti. Tačiau kraujo grupių įvairovė nėra didelė, ir asmens identifikacijos ar giminystės ryšių nustatymo tikslumas pagal kraujo grupes netenkino nei specialistų, nei klientų.
Genetinių tyrimų centrų duomenimis, iš 600 000 kasmet Anglijoje ir Velse gimstančių kūdikių 24 000 kūdikių tėvais yra kiti vyrai… Didžiojoje Britanijoje kasmet atliekama per 10 000 biologinės tėvystės tyrimų, ir šių tyrimų paklausa vis didėja. Į genetinių tyrimų laboratorijas vyrus atveda abejonės dėl tėvystės, ir apie 30 proc. atvejų šios abejonės yra patvirtinamos. Genetinių tyrimų centrų biologinės tėvystės tyrimų išvada: kas tryliktas vyras augina ne savo vaiką, t. y. šios genetinės analizės populiarumas išaiškino, kad mažiausiai 8 proc. vaikų tėveliu vadina ne savo biologinį tėvą. Šie statistiniai duomenys patvirtinami ir Vakarų Europos, ir Rusijos, ir kitų šalių genetinių tyrimų centrų duomenimis. Paradoksas, tačiau labai dažnai biologinės tėvystės tyrimo iniciatorėmis tampa anytos, abejojančios, ar marti pagimdė jos sūnaus palikuonį. Moterys dėl tėvystės tyrimo dažniausiai kreipiasi siekdamos papildomo finansavimo vaikui auginti, o vyrai norėdami išsiaiškinti, ar jie tikrai yra biologiniai vaiko tėvai.
Tačiau biologinės tėvystės nustatymas gali būti ir yra taikomas daug plačiau. Labai dažnai genetinis tėvystės nustatymas atliekamas norint išsiaiškinti genetiškai paveldimas ligas. Kai kurios valstybės, tvarkant imigracinius dokumentus, reikalauja ir biologinę tėvystę bei motinystę liudijančių genetinių tyrimų.
Šiuo metu beveik visos pasaulio biomedicininių ar kriminalistinių tyrimų laboratorijos biologinei tėvystei nustatyti naudoja labai modernius molekulinės biologijos metodus, paremtus specifinių žmogaus DNR (ląstelės branduolio molekulė, kurioje užkoduota visa individo genetinė informacija) sekų — STR (trumpos tandemiškai pasikartojančios genetinės informacijos sekos, angl. „short tandem repeats”) analize ir palyginimu.
Genetiniai tyrimai 100 proc. tikslumu paneigia biologinę tėvystę, o patvirtina 99,99–99,999 proc. tikslumu — tai priklauso nuo analizuojamų genetinių sričių skaičiaus. Vadinasi, genetinės analizės tyrimo klaida gali pasitaikyti vienu atveju iš 10 000 ar iš 100 000 asmenų. Biologinės tėvystės nustatymą galima atlikti turint bet kokį tiriamo žmogaus audinį, iš kurio galima išgryninti genetinę medžiagą — DNR: veninį arba kapiliarinį kraują, seiles, ląstelių nuograndas nuo vidinės skruosto pusės, odą.
Biologinės tėvystės nustatymo eksperimentą labai „spalvingai” paaiškino vieno Vokietijos genetikos centro direktorius: „Įsivaizduokime, kad tėvai turi skirtingų spalvų karolius (mama raudonus, o tėvas — mėlynus), ir jie nutaria juos padovanoti savo vaikui — suveria vėrinį iš savo raudonų ir mėlynų karolių. Jei įsivaizduosime, kad vėrinio karoliai — kiekvieno iš tėvų genai, tuomet labai aiškiai matysime, kad vaikas turi tik „raudonus” ir „mėlynus” genus. Kitos spalvos karoliukų (genų) vaiko vėrinyje negali būti.” Vaiko ryšys su tėvais — tai tėvų genų rinkinio paveldėjimas (vaikai paveldi 50 proc. motinos ir 50 proc. tėvo genų). Šiuolaikinėse genetinių tyrimų laboratorijose tyrėjai, biologinę tėvystę nustatydami moderniais molekulinės genetikos metodais, palygina tėvų ir vaikų genus, nustato, ar vaiko genetinėje medžiagoje pasikartoja ar nepasikartoja motinos ir tiriamo tėvo genai. Polimorfinių STR sekų, dažnai dar vadinamų genetiniais žymenimis, analizė asmens identifikacijos ar giminystės ryšių nustatymo ekspertizėms suteikė kokybę, garantuojančią išskirtinai aukštą tyrimo tikslumą.
Tėvystę galima nustatyti ir nėštumo metu. Tačiau šią ekspertizę rekomenduojama daryti ne anksčiau nei po 25-os nėštumo savaitės (iš vaisiaus vandenyse esančių embriono ląstelių), kai vaisiaus pašalinimas be specialių medicininių indikacijų nėra daromas. Tyrimui reikalingos medžiagos paėmimas susijęs su labai nedidele, tačiau vis dėlto galima persileidimo rizika, todėl kasdienėje ekspertų praktikoje klientams siūlomas skubus biologinės tėvystės tyrimas (per 2–3 dienas) kūdikiui gimus.
Būtina žinoti, kad kraujo perpylimas arba kaulų čiulpų transplantacija turi įtakos tėvystės ar asmens identifikacijos tyrimams molekulinės genetikos metodais. Apie tai būtina informuoti laboratorijos, atsakingos už tyrimą, darbuotojus.
Kiekvieno individo organizmo pagrindinis „architektas” — genetinė informacija, užkoduota mūsų ląstelėse, esančiose DNR molekulėse. Daugelyje valstybių jau ne vienerius metus svarstoma galimybė sudaryti visuomenės narių „genetinius pasus” (kriminalinius nusikaltimus padariusių asmenų „genetinių pasų” bibliotekos kuriamos daugelyje šalių), kurie taptų nepakeičiamu dokumentu identifikuojant asmenis iš bet kokios biologinės medžiagos kriminalinių nusikaltimų, emigracinių problemų sprendimo bylose, taip pat įvairių stichinių nelaimių atvejais.
Genetinių tyrimų laboratorijų praktikoje pasitaiko klausimų apie „mišrią tėvystę”, „kito partnerio” genotipo įtaką nustatant biologinę tėvystę, jei pastojimo metu moteris turėjo ne vieną, o kelis partnerius. Atsakymas neigiamas: mišrios tėvystės nebūna. Būna atvejų, kai abejonės dėl biologinės tėvystės atsiranda dėl kai kurių vaiko įgimtų požymių ar ligų, kurių nebuvo pastebėta nei tarp motinos, nei tarp tėvo giminių. Nauji vaikų bruožai ar ligos taip pat yra dėsningas paveldėtų (arba įgytų) genetinių požymių rezultatas.
