Kovo vidurys. Turėtų džiaugsmingai krykštauti pempės arba didelių lūkesčių kupinos nepilnametės, bet ne — atšalo, pasnigo. Pempėms — viskas vienodai, būsimos kažkieno nuotakos savo lūkesčius nukėlė ateičiai. Viskas kaip gyvenime pagal LR Konstituciją. Manote visur taip? Apsižvalgykite — aplinkui žmonės, neturintys kur (ir kaip) gyventi.
Sociologė Aušra Gabrienė: „Čia dvi problemos: benamiai ir valkatavimo instinktas. Tikrai nėra taip, kad žmogus būtų paliktas likimo valiai. Galima dar suprasti žmones, praradusius santaupas graudžiais nepriklausomybės kūrimo laikais, tikėjusiais, kad užstačius butą, galima pralobti, kad Lietuva taps Amerika, nemąstant ir nedirbant. O ką, tapo! Krūva valkatų, turėjusių viską ir galiausiai neturinčių nieko.
Bet šiuo metu tokios kategorijos žmonių ne tiek ir daug. Vieni sušalo, kiti pavargo taip gyventi ir paprasčiausiai numirė. Liko naujoji karta, kuriai arba įaugęs valkatavimo (gal net, norėčiau pasakyti, tingėjimo ar absoliutaus abejingumo) instinktas, arba tą instinktą įskiepija ta visa mūsų išgirta demokratinė valstybė.”
Darius, Marius ir Juozas
Trys muškietininkai, tik neaišku, kuris d’Artanjanas. Vyrai rimti, pragyvena iš to, ką randa, tvirtina, kad gyvenimas — smirdančio mėšlo krūva, kurią ne vietoj padėjo valstybės valdymo aparato sraigteliai. Darbo nėra, meilės nėra, šilumos nėra. Tačiau prie didesnių prekybos centrų išmetamos krūvos gėrybių: senstelėjusios silkės, trečią kartą pratęsto vartojimo laiko neįveikę mandarinai ir dar kažkokios dovanos iš užjūrio, kurių normaliai dirbantys žmonės neperka. Normaliai dirbantys žmonės neturi laiko kiekvieną dieną būti gurmanai.
O vyrai „gurmanauja” ir skundžiasi visais, kurie gyvena kitaip. O vyrai dėkoja už pigų vyną ir maloniai fotografuojasi: „Žiūrėkite, ką iš mūsų padarė gyvenimas”, „O kodėl neatvažiuoja Adamkus ir nepadaro tvarkos?” Vyrai, gal dar ir sauskelnes jums pakeisti? Gal ir vienkartinėmis nosinaitėmis nosytes nušluostyti, prieš miegą nuprausti, pasaką apie gražų rytojų pasekti?
Bet argi jūs maži vaikai, kurie pasakomis tiki?
Sociologė A. Gabrienė: „Tai dar keli jauni žmonės, tikriausiai susitikę ten, kur į pasimatymus nekviečia. Negaliu tvirtinti, bet greičiausiai jie buvo kokioje įkalinimo įstaigoje. Gal net kartu, o gal susitiko tik po to. Dabartinė mūsų teisėsaugos sistema pasisavino skaistyklos pareigas: žmogus atkenčia už savo nuodėmes ir po to išmetamas į tikrą gyvenimą, kuriame jau dažnai nėra likę nei namų, nei šeimos. Nuteistiems, tiesa, teikiama abejotinos kokybės psichologinė pagalba, nors tokios pagalbos reikėtų teisėjams.
Įstatymai neparašyti nuo A iki Ž, ir teisėjai neįpareigoti griauti žmonių gyvenimą. Absurdas, kai iš smulkaus nusikaltėlio po bausmės atlikimo atsiranda neprognozuojamas valkata. Valdiškas požiūris, jokio žmoniškumo, pasenusių vadovėlių taisyklės. Visa tai vadinama teisingumu. Blogiausia, kad nuo tokio teisingumo labiausiai nukenčia žmonės, kurių ryšiai su šeima arba artimaisiais dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra atvėsę.”
Algis ir Dainius
Metalo Lietuvoje dar yra. Gerai, kad kažkas, labai protingas, sugalvojo ratą. Taip lengviau tampyti vežimėlį, ant kurio labai patogu krauti įvairias antrines žaliavas. Trauki vežimėlį, grožiesi gamta ir… štai, kad nori, antrinė žaliava metalo pavidalu! Juokinga? Ne… Toks gyvenimas tik todėl, kad Dainių paliko žmona. Visi žinome, kad visos žmonos niekšės, bet priversti vyrą gyventi taip… sąžinę reikia turėti! Dabar Dainius gyvena su Algiu, kartu ieško metalo, butelių bei kitokio neinventorizuoto inventoriaus.
Kreipimasis: Dainiaus žmona, jei tu skaitai šias graudžias mintis arba apie jas papasakojo tie, kurie skaitė, pasitark su sąžine ir susirask savo nelaimingą Dainių. Susirask, nes jam tikriausiai labai sunku gyventi su Algiu. Negražu palikti vyrą staigiausiame gyvenimo posūkyje. Susitiktumėte, kartu vežimėlį tampytumėte…
Liūdna tiesa
Iš tiesų nežinome, kaip vadinti šiuos žmones: valkatomis, tamsiąja visuomenės pusę ar žmonėmis, nieko nenorinčiais. Pripažįstame, kad negražu apie juos rašyti ciniškai, bet to jie patys norėjo. Jie drąsiai pozavo ir kalbėjo už pigiausio vyno butelį (na ir kas, kad žurnalistų etika tam prieštarauja), jie skundėsi gyvenimu ir lyg susitarę kartojo: „Jeigu reikės dar kada nors, visada prašome!” Nors… keletas inteligentiškos, bet subjaurotos išvaizdos vyrų buvo griežtesni: „Pasikalbėti galime, bet nesifotografuosime — giminės pamatys!”
Statistika
Konteinerių žmonės uždirba ne tiek ir mažai. Daug vaikštantys, atidžiai ieškantys ir giliai besirausiantys po 50–70 litų per dieną užsidirba nesunkiai! Be to, jie neišrankūs: neperka brangių rūbų, ekologiško maisto, nemoka už jokius komunalinius patarnavimus ir viešąjį transportą, šaltuoju metų laiku nesiprausia, negeria alkoholio su lietuviškomis banderolėmis, neina į koncertus, teatrą, nedeklaruoja pajamų. Bet jie gimdo vaikus, kurių ateitis daugiau ar mažiau jau nulemta. Išimčių būna, bet kiekviena išimtis — tik taisyklės patvirtinimas.
Petras
Konkretus žmogus. Iš pažiūros net nepasakysi, kad jo pragyvenimo šaltinis — šiukšlių konteineriai. Papasakotų viską, parodytų, jei tik už tai būtų tinkamai materialiai arba „skystai” atlyginta. Bet šiaip nieko įdomaus: „Dėl mano tokio „bomžiško” gyvenimo kalti uošvė, žmona, Seimas, vyriausybė, prezidentas, meras, metų laikai, policija, žmonių abejingumas, „žalieji”, kairieji ir dešinieji.” Petią būtų galima paremti materialiai, bet jis dar neturi sąskaitos banke. Kai turės — visus informuos.
Komentuoja KTU darbuotojas Vygantas Stockus: „Manau, kad „bomžavimas” — gyvenimo būdas, o gal net savotiškas pomėgis. Žmogus, norintis kitokio gyvenimo, jo siekia visais būdais, ne iš tokio purvo pakyla, o šiems paprasčiausiai patinka šiukšlynuose kapstytis. Beje, apie šiukšles: tai būtent jie surūšiuoja atliekas, nors tai turėtų daryti kiekvienas iš mūsų.”
Žurnalas „Tik Vyrams”
