Darbdavių ir darbuotojų konfliktai – įprastas reiškinys, tačiau išsiaiškinti jo priežastis ir kovoti su jomis visi bandome skirtingai. Pasaulyje seniai paplitęs ir pripažintas, tačiau Lietuvoje vis dar daug kam negirdėtas tokių konfliktų sprendimų metodas – psichodrama. T. y. grupinis darbas, kurį atlikdami grupės dalyviai per įvairius vaidmenis ne žodžiais, bet veiksmais bando suprasti savo bei kitų žmonių poelgius, sprendimus, jų motyvus ir taip spręsti problemas bei konfliktus.
„Psichodramoje žmogus, spontaniškai reikšdamas savo jausmus, padedamas kitų grupės narių, atkuria įvairias problemines situacijas taip, tarsi jos vyktų čia ir dabar. T. y. darbdaviui suteikiama galimybė pabūti darbuotojo vietoje ir atvirkščiai. Žmonės kartoja jiems padiktuotus žodžius ir taip sudaromos sąlygos pabūti kito žmogaus kailyje. Taip žmogus pažįsta kitą, ugdo empatiškumą ir kūrybiškai ieško sprendimų”, – Alfa.lt tvirtino Lietuvos psichodramos draugijos prezidentė Rima Kratavičienė.
Pasak psichologės, kartais į psichodramos terapeutus kreipiasi darbdaviai, norėdami išsiaiškinti problemų, su kuriomis susiduria jų kolektyvai, priežastis; kartais į psichologus kreipiasi pavieniai asmenys, jaučiantys nerimą darbe ar susiduriantys jame su kitais sunkumais.
„Pavyzdžiui, asmuo jaučia nerimą atėjęs pas darbdavį – visada išrausta, iškaista, nežino, kaip pradėti kalbėti ir pan. Tokiu atveju režisuojamoje psichodramoje nedalyvauja tikrasis darbuotojo viršininkas ar tikrieji jo bendradarbiai. Žmogus pats išsirenka iš psichodramos grupės žmones, kurie atstovautų jo darbdaviui ir kolegoms, bei nurodo, ką per vaidinimą kiekvienas iš jų turi pasakyti ir padaryti”, – pasakojo psichodramos terapeutė.
Ji atkreipė dėmesį, kad vaidindami žmonės daug ryškiau atskleidžia savo vidines emocijas nei bandydami jas išreikšti žodžiais. Psichodramoje didelė reikšmė teikiama asmens veiksmams, jų fiziniams judesiams. Po vaidinimo vyksta pasidalijimas per vaidinimą patirtomis emocijomis. Ratu susėdę žmonės papasakoja, ką jautė atlikdami vieno ar kito asmens vaidmenį.
Vėliau dalijamasi patirtimi – grupės dalyviai papasakoja, ką panašaus yra išgyvenę seniau. Anot psichologės, dalijimasis patirtimi turi labai didelės naudos kiekvienam žmogui, nes jis identifikuojasi panašia situacija.
Psichodramos pradžia – Moreno
Psichodramos pradininkas – psichiatras Jacobas L. Moreno. Kaip ir Zigmundas Freudas darydamas perversmą psichiatrijoje, Moreno sukūrė savo teoriją, ją rekonstravo, išplėtojo ir pritaikė praktikoje. Socialinėje psichologijoje gerai žinomas jo sukurtas sociometrijos metodas.
Pasak Moreno, veiksmas yra pirmesnis už žodį, veiksmas duoda geresnių rezultatų nei kalbėjimas. Jo manymu, Freudo technikos trūkumas – darbas uždaroje aplinkoje. Pats Moreno su žmonėmis susitikdavo jų namuose, gatvėse, t. y. natūralioje žmonių aplinkoje. Jis priešinosi nusistovėjusioms kultūrinėms normoms. Savo eksperimentus pradėjo kartą pastebėjęs kieme žaidžiančius ir improvizuojančius vaikus, būtent tada jam kilo mintis, kad ir suaugę žmonės per veiksmą gali išreikšti savo problemas ir taip jas išspręsti.
Moreno teigė, kad svarbiausia žmogui yra kūrybiškumas, o visos šio psichiatro programos buvo orientuotos į žmogaus spontaniškumą. Moreno įsitikinimu, spontaniškumas skatina kūrybinį procesą, padedantį žmogui atsikratyti šabloniško elgesio.
Kaip Alfa.lt tvirtino R. Kratavičienė, šiandien yra nemažai autorių darbų, pritariančių šiam Moreno teiginiui: manoma, kad nedarbas, alkoholizmas, narkomanija ir pan. problemos, labai susijusios su mažu žmogaus kūrybiškumo potencialu.
„Dažnai žmonės įklimpsta į narkotikus ar alkoholį todėl, kad neturi galimybių reikštis kūrybiškai. Grupinis darbas lavina kūrybiškumą ir spontaniškumą. Žmogus, atlikdamas kito vaidmenį, įgyja daugiau supratingumo, ugdo empatiškumą. Pavyzdžiui, jei esi skriaudikas ir muši žmones, greičiausiai tik atsidūręs mušamojo vietoje suvoksi, kaip tas žmogus jaučiasi”, – sakė psichologė.
Moreno aktyviai taikyti šį psichoterapijos metodą pradėjo po 1940-ųjų. Iš pradžių jis dirbo Europoje – Austrijoje, vėliau Amerikoje. Po kurio laiko psichodrama paplito visame pasaulyje, tapdama pavyzdiniu metodu verslo, gamybos srityje, skatinančiu asmeninę raidą ir lengvinančiu bendradarbiavimą hierarchinėse struktūrose.
Metodas taikomas įvairiais tikslais
Pasak Lietuvos psichodramos draugijos prezidentės, psichodrama taikoma įvairiais pedagoginiais ir terapiniais tikslais. Pavyzdžiui, darbe su vaikais, studentais, pacientais, bedarbiais, narkomanais, darbo kolektyvais, taip pat savižudybių prevencijai ir įvairių krizių atveju.
Moreno teigė, kad žmogus nėra atskiras individas, kad žmogaus vaidmenys nėra atskiri, nes visi individai susaistyti socialiniais ryšiais. Anot jo, grupė lygiai taip gali padėti spręsti konfliktus, problemas ir asmeninius išgyvenimus grupės darbo metu.
„Psichodramoje žmogus yra savo būsenų vadovas. Jis tampa savo problemų herojumi. Įkūnijęs idėjas psichodramos pasaulyje, jis gali jas paversti tikrove. Scenoje individui atsiskleidžia anksčiau nežinomi jausmai, norai, galimybės. Kitų atspindėtas jis aiškiau pamato save. Įvyksta katarsis, per kurį pasiekiamas kūrybinis aktyvumas. Žmogaus veiksmus lydi įžvalgos, todėl jis gali spontaniškai mokytis. Individas tampa kūrėju, formuojančiu savo aplinką”, – teigė R. Kratavičienė.
Psichodramoje yra daug technikų: apsikeitimo vaidmenimis, dubliavimo, veidrodžio ir kt.
Kiekvienas psichodramos užsiėmimas pradedamas grupės apšilimu, per kurį grupės nariai įsitraukia į darbą ir jiems iškyla asmeninės temos, problemos. Toliau pasirenkamas pagrindinis veikėjas, vadinamas protagonistu, ir vyksta jo psichodramos statymas.
Asmuo, turintis konkrečią problemą, apie ją papasakoja pagrindiniam psichodramos dalyviui. Šis, atidžiai klausydamasis protagonisto, išsiaiškina, kokios aplinkybės kėlė žmogui nerimą, kodėl ir t. t.
Vėliau statoma psichodrama, t. y. pagrindinis veikėjas bando sukurti kuo panašesnę situaciją į tą, kurią apibūdino protagonistas.
Psichodrama, anot R. Kratavičienės, ypač tinkama sprendžiant konfliktus, nes vaidindamas žmogus gali išbandyti įvairius elgesio modelius, kurie realybėje dėl įvairių priežasčių yra neįgyvendinami. Vaidindamas asmuo gali eksperimentuoti su realiais ar nerealiais vaidmenimis.
„Pavyzdžiui, per seansą žmogus gali pasakyti savo motinai (t. y. grupės nariui, atliekančiam motinos vaidmenį) viską, ką mano ir ką nori. Tikrovėje žmogus galbūt niekada to nepasakytų, jeigu motina jau yra mirusi, arba tiesiog nenorėdamas su ja susipykti. O psichodrama suteikia tokią galimybę”, – kalbėjo psichologė.
Pasak jos, kartais konsultacijose dalyvauja konfliktuojančios šeimos; seanso grupės gali būti ir tikslinės, pavyzdžiui, grupė žmonių, sergančių depresija. Grupių seansai yra tęstiniai, per vieną seansą problemos neišsprendžiamos.
Konfliktams visuomenėse spręsti – sociodrama
Politiniai ar visuomenės konfliktai kai kuriose pasaulio valstybėse sprendžiami pasitelkus sociodramą. Pavyzdžiui, Vokietijoje taip spręstas turkų ir vokiečių susipriešinimas.
„Toks terapijos metodas veiksmingas visuomenėje bręstant konfliktui, pavyzdžiui, tarp gėjų ir heteroseksualų. Kai heteroseksualų grupė pabūna gėjų vaidmenyje, ji empatiškai įsijaučia, supranta, kaip iš tikrųjų jaučiasi gėjai. Toks metodas padeda išnykti susipriešinimui, o jo tikslas – pažinti kitą žmogų, pabūti jo kailyje”, – tvirtino psichologė.
Psichodrama taikoma ir pedagogikoje, dėstant disciplinas taikant vaidmenų žaidimą. Kaip pažymėjo psichodramos terapeutė, žmonės per inscenizaciją daug geriau įsimena informaciją nei per dėstymą žodžiu. Pasak R. Kratavičienės, Vokietijoje yra daug lektorių, dirbančių šioje srityje. Tokie seansai labai paplitę ir moterų krizių centruose, kur sprendžiamos įvairios moterų problemos.
Lietuvoje specialistų nedaug
Kaip sakė R. Kratavičienė, nors psichodrama – ne tik senas, bet ir labai efektyviai naudojamas Europoje ir pasaulyje reiškinys, Lietuvoje šis metodas dėl įvairių priežasčių dar nėra labai paplitęs.
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dėjome pastangas pradėti šį mokymą ir mūsų šalyje. Mums pavyko įgyvendinti šį siekį 1996 m. Dar po trejų metų buvo įkurta psichodramos draugija, dabar jau esanti Europos tarptautinės organizacijos – PIfE – nare”, – Alfa.lt sakė draugijos prezidentė.
Ji taip pat pažymėjo, kad šiuo metu Lietuvoje yra tik devyni žmonės, turintys psichodramos vadovo terapeuto diplomus ir kvalifikaciją. Toliau tęsiami mokymai, bendradarbiaujant su Europos psichodramos institutu Berlyne. Šiuo metu baigiama rengti psichodramos asistentų grupė. 2009 m. rugsėjo mėn. Lietuvos psichodramos draugijai patikėta organizuoti X tarptautinį PifE kongresą Lietuvoje.
