Jei rusai pėrimuisi naudoja daugiausia beržines vantas (su laiku išmoko pertis ąžuolinėmis, kadaginėmis bei dilgėlių vantomis), tai lietuviai vieninteliai visame pasaulyje:
• pėrimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas;
• savo garsiosiose garinėse pirtyse profilaktikos ir gydymo tikslams darosi masažą su įvairaus medaus rūšimis (lauko gėlių, viržių, liepų, grikių, miško ir pan.);
• garinėms inhaliacijoms naudoja įvairų vandenį – pelkių, šaltinių, upių, ežerų, lietaus, o taip pat girų, alų, midų, degtinės, 60 vaistažolių nuovirų ir antpilų skiedinius (geri pirtininkai iki šių dienų žino tų skiedinių proporcijos, beje, jos žinomos ir man). Tik visiški nemokšos ant įkaitintų akmenų pila gryną alų ar midų, – iš karto matyti, kad apie lietuviškas garines pirtis tokie žmogeliai nieko neišmano;
• savo pirtyse mėgsta ir naudojasi kontrastinėmis oro ir vandens procedūromis, apsipylimais šaltu vandeniu, maudymasi eketėse, murkdymasi šalto vandens kubiluose ir voliojimasi sniege;
• siūlo tokią didžiulę pirčių įvairovę: žemines pirtis, pusiaužemines, juodąsias (dūmines) pirtis, baltąsias pirtis iš rąstų arba molio su šiaudais, pirtis su krusnimi, ant kurio įkaitusių akmenų pilamas vanduo garui susidaryti. Žemaičiai iki mūsų dienų dar naudoja ir kubilines pirtis, t.y. į bet kurioje iš aukščiau minėtų pirčių į būtinai karšto vandens kubilą meta iš upių ištrauktus iki raudonumo įkaitintus akmenis (čia svarbu žinoti. kokie turi būti kubilai, akmenys ir koks vanduo);
• ir žinoma, pats didžiausias pirtininkų menas yra vantų paruošimas, surišimas, išdžiovinimas, šutinimas, kad periantis nenukristų lapai.
Apie patį pėrimąsi net ir kalbėti būtų šventvagiška, – čia jau visų lietuviškos garinės pirties menų viršūnė ir reikalaujanti atskiro didelio straipsnio. Kam teko pasinaudoti gero vanotojo paslaugomis, tas jau amžiams nebepamirš šios palaimos.
Metraščiuose randame, kad Vytauto laikais geras perėjas kainavo tiek pat, kiek keturi žirgai. Perėjai profesionalai savo amatą perduodavo iš kartos į kartą, net būdavo atskiri kaimai, kurių visų gyventojų amatas būdavo mokintis pėrimo meno ir jie savo vaikus, jaunimą ruošdavo atsakingam pirtininkų darbui didikų ir bajorų dvarų ir rūmų pirtims. Kažin kodėl šiandien Lietuvoje niekas neruošia profesionalių pirtininkų?
Ilgus metus, lankydamas įvairiausiais Lietuvos ir pasaulio pirtis, rinkdamas įvairią rašytinę medžiagą, pirtininkų pasakojimus, galiu teigti, kad lietuviai, iš esmės turėjo kitokią, nei kitos tautos, pirties istoriją, tradicijas, pirties statymo principus, taip pat pirties lankymo ir naudojimo būdus.
Šiais laikais vairiais būdais bandoma moksliškai ištirti, kaip geriau naudotis garine, kada pertis vanta, kiek kartų eiti į garinę ir kiek laiko joje būti, kiek kartų per savaitę maudytis pirtyje ir t.t. Žmonės nuo seno tai bando savo kailiu, klysdami ir kažką atrasdami, kūria įvairias metodikas.
Lietuviškoje garinėje pirtyje jokiu būdu negalima gerti alaus ir šiukštu degtinės, – tai būtų didžiausia šventvagystė, pirties išniekinimas, tyčiojamasis iš savęs pačio ir kitiems demonstravimas, jog esi mulkių mulkis. Deja, girtuokliavimo paprotys pirtyse, atsiradęs per rusų okupaciją, prigijo ir paplito. Ypač jis buvo populiarus komunistų nomenklatūrininkų tarpe, kurie, net specialias pirtis savo lėbavimams statydavosi. O juk dar visai nesenai, netgi po karo vyrai alų arba degtinę gerdavo tik po pirties, o degtinės tai tikrai nedaug, tik po „čierkelę” ant galvos geresniam miegui.
Vantų ruošimas Lietuvoje yra taip pat sena tradicija. Kiekviena šeima pasiruošia ne mažiau kaip 50 vantų ir yra nepriimta su ta pačia vanta eiti du šeštadienius iš eilės. Senovėje būdavo ištisi kaimai, kurie specializuodavosi vantų ruošime, rišime ir džiovinimame. Beje, geriausias vantas džiovindavo šiene. Jas parduodavo mugėse ir turguose. Šią vasarą man teko laimė stebėti, kaip vieno regioninio parko darbuotojai šeimomis su mažais vaikeliais, vadovaujant išmanančiam vantų rišėjui – ruošėsi vantas, – gražus, sektinas reiškinys.
Parengė A.Vincentas Sakas
