Interviu su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotoju Zenonu Stanevičiumi
2007 m. spalio 2 dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime buvo pritarta nutarimo projektui, kuriame buvo numatyta Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai deleguoti naujas funkcijas – tikrinti rinkoje esančių maisto produktų kainų nurodymą ir vykdyti registruotų žemės ūkio ir maisto produktų kilmės vietos nuorodų kontrolę.
Ar vartotojas pajus realią pagalbą?
Žmonėms pagrįstai kyla abejonių dėl parduotuvėse pateiktų neteisingų kainų, ir jie ieško, kas galėtų atsakyti į šį klausimą. Dažnai prekybos centruose ant parduodamų dešrų, pakuotų šaldytų viščiukų šlaunelių, skrandukų ar kt. nebūna nurodyta pasverto kiekio kaina, pasitaiko, kad ant pakuočių nepažymimos kilogramo kainos, o nurodomas tik svoris. Visi žino, kad ant fasuotų maisto produktų turi būti nurodytos dvi kainos – kilogramo ir parduodamo vieneto. Vartotojas turi teisę pareikalauti privalomos informacijos, bet nebuvo patvirtinta institucija, galinti apginti jo teises, priversti prekybininkus ją tinkamai pateikti. Nuo šiolei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai turės teisę drausminti prekybininkus ne tik dėl maisto produktų kokybės, ženklinimo, bet ir dėl kainų žymėjimo neatitikimų.
Kas pastūmėjo iškelti šią problemą?
Vartotojų susirūpinimą parėmė tiek visuomeninės vartotojų organizacijos, tiek ir ne visuomeninės, tokios kaip Ūkio ministerija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie Teisingumo ministerijos. Buvo organizuotas ne vienas posėdis, bet neradus bendro sprendimo, kreiptasi į Vyriausybę, kuri įpareigojo Ūkio ministeriją kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba išspręsti šį klausimą. Keliuose tarpžinybiniuose posėdžiuose buvo iškelta prekybos šaldyta žuvimi problema. Vartotojai, nusipirkę parduotuvėje šį produktą, nežino, kokiu principu paskaičiuota kaina – ar pagal grynąjį žuvies svorį, ar kartu įskaitant ir ledą, taip vadinamą glazūrą, kurios aplinkoje žuvis yra laikoma, saugoma ir parduodama. Į šį disputą buvo pakviesti verslininkai, prekybininkai, prekiaujantys šaldyta žuvimi dideliais kiekiais, ir kontroliuojančios institucijos. Diskusijų metu buvo prieita išvados, kad teisės aktuose yra tam tikrų neaiškumų.
Dauguma perkančiųjų skundžiasi mokantys už nevalgomą, ištirpstantį ledą, o ne už žuvį. Ar yra galimybių kaip nors sušvelninti šią problemą?
Importuotojai, deklaruodami į Lietuvos teritoriją įvežtą šaldytą žuvį, sumoka mokesčius ir už žuvį, ir už ledą, tačiau vartotojas, nusipirkęs kilogramą žuvies, nori tikėtis, kad pakuotėje ir ras jos kilogramą, nes dažniausiai ištirpdžius ledą (taip vadinamą glazūrą), žuvies lieka tik pusė kilogramo ar dar mažiau. Šiai dienai žuvies šaldymas – visame pasaulyje laikoma viena geriausių formų prekiauti. Kad žuvis išlaikytų savo savybes, kad ji neišdžiūtų, geriausia ją laikyti specialiame užšaldytame tirpale, taip vadinamoje glazūroje arba liaudiškai kalbant – ledo formoje. Anksčiau buvo prekiaujama šią produkciją sveriant tiesiai prie vartotojo, dabar Lietuvoje šios formos atsisakyta, vadovaujantis nuostata, kad maisto saugos sumetimais ir pagal higienos reikalavimus, žuvis turi būti iš anksto sufasuota atitinkamose patalpose. Tačiau prekiaujant tokiu būdu, pastebima, kad skiriasi glazūros kiekiai. Todėl vartotojai pagrįstai skundžiasi, kad atšildžius žuvį, lieka daugiau vandens, negu žuvies. Manome, kad daugiau atsakomybės turėtų prisiimti prekiautojai, fasuotojai, kurie produkciją tiekia į rinką ir parduoda. Turėtų būti nustatytos normos, kiek maksimaliai pirkėjas gali sumokėti už perkamos žuvies grynąjį svorį ir už glazūrą, juk negali žmogus pusę kainos mokėti už ledą.
O kaip tokių normų nustatymas reglamentuojamas teisės aktuose?
Europos teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžti tokie niuansai, todėl Ūkio ministerija, siekdama, kad verslininkai nepatirtų nuostolių, valstybė neprarastų jai sumokamų mokesčių, ir vartotojų teisės būtų apsaugotos, oficialiu laišku kreipėsi į Europos Komisiją ir šiuo metu laukia išsamaus atsakymo. Tikimės, kad Ūkio ministerija, sulaukusi šio klausimo išaiškinimo, parengs rekomendacijas gamintojams aiškesne forma, ir mes bendromis pastangomis galėsime apginti vartotojų teises.
Gal dar plačiau paaiškinkite apie kainas, kurios turi būti nurodomos ant pakuočių.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bus atsakinga už fasuotų ir sveriamų produktų pateiktų kainų kontrolę. Sveriamų produktų kaina turi būti nurodyta kasos čekyje, o fasuotų – ant pakuotės. Turi būti nurodyta sutartinio vieneto kaina, dažniausiai tai būna kilogramas ar litras, ir kita – konkretaus, sufasuoto kiekio kaina. Vartotojas privalo žinoti už kokį kiekį ir kokią sumą jis sumoka. Kadangi produktas dažnai būna sufasuotas į specialias pakuotes, tokiais atvejais būna nustatyta standartinė vieneto kaina, į kurią įskaičiuojamos visos sąnaudos, įskaitant ir paties produkto, ir pakuotės savikainą.
O kaip su stiklo tara, kas atsakingas už kainų žymėjimą ir grąžinamą stiklo tarą?
Norėčiau akcentuoti, kad stiklo taros klausimus sprendžia ir kontroliuoja Aplinkos ministerija. Šiai dienai aiškiausiai reglamentuota stiklinė alaus tara. Pavyzdžiui, vartotojas, pirkdamas alaus butelį, sumoka ir užstatą už stiklo tarą, todėl žymint kainas parduotuvėje, turi būti nurodyta, kiek kainuoja butelis. Suvartojęs alų, žmogus gali (ir tai skatintina) stiklinę tarą nunešti priduoti atgal į parduotuvę. Parduotuvės įpareigotos priimti tarą ir grąžinti žmogui už ją pinigus. Jeigu vartotojai skundžiasi, kad kai kuriuose rajonuose prekybininkai nenori supirkti tuščių butelių, jie gali kreiptis į Aplinkos ministerijos aplinkos apsaugos inspekcijas. Toks prekybininkų elgesys traktuojamas kaip teisės aktų pažeidimas, parduotuvėms gali būti taikomos atitinkamos sankcijos.
Kaip apibendrintumėte šios naujos funkcijos reikšmę Jūsų tarnybai?
Tai reiškia, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba įgyvendins pilną vartotojų teisių apsaugą – nuo maisto produkto įsigijimo, jo saugos ir kokybės užtikrinimo – iki teisingos kainos nurodymo. Ši nauja kontrolės funkcija reiškia, kad kainų žymėjimas bus traktuojamas kaip svarbi maisto produktų ženklinimo sudėtinė dalis.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos
Informacinių sistemų ir informacijos skyriaus
l.e. skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigas
Elena Nalivaikienė
