Levas Tolstojus yra pasakęs, kad „visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip”. Tačiau dabar visus šeimyninių problemų šaltinius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: egoizmas, nepakantumas, neištikimybė ir „žalingi įpročiai”. O laimės variantų gali būti tiek, kiek gali būti besituokiančių žmonių likimų kombinacijų.
Netgi mokslininkai psichologai, sugebantys įsprausti visą gyvenimo įvairovę į porą – trejetą dėsningų kategorijų, ir tie skiria iki dešimties galimų harmoningų šeimyninių derinių, pavadintų pagal sutuoktinių santykius: draugas – draugė, meilužis – meilužė, tėvas – dukra, motina – sūnus ir t.t.
Romantiškai svarstydami apie abipusę priešybių trauką, mes net neįtariame, kad čia yra gana egoistiškų ketinimų. Iš tikrųjų, kiekvienas partneris tiesiog stengiasi užimti savo mėgstamą poziciją, kuri įsitvirtinusi jų genuose, įskiepyta vaikystėje ar subrendo svajonėse. Tačiau, kaip ir kiekviename žaidime su vaidmenimis, „policininkai ir vagys”, „dukra – mama” ir pan., taip ir pačiame įdomiausiame „žaidime”, kuris vadinasi santuoka, reikalingas partneris – tas, kuris sutiktų vaidinti kitą vaidmenį.
Tai ne taip jau paprasta. Jaunoji žmona nuoširdžiai nesupranta, kodėl vaikinas, su kuriuo buvo taip įdomu vaikščioti į žygius ir naktis praleisti prie laužo, staiga ima iš jos reikalauti sriubos ir švarių kojinių. O vyrą, kuris visą darbo dieną svajojo apie vakare laukiantį erotinį spektaklį, erzina žmonos planai praleisti vakarą prie lyginimo lentos. Ką jau kalbėti apie nemalonų jaunavedžių nustebimą, kai jie pastebi, kad nešvarūs indai, iš vakaro numesti į kriauklę, ryte ten ir tebeguli, o dulkių sluoksnis bute kažkodėl pats savaime neišnyksta, o kasdien vis storėja. Tačiau juk žmogus – jei ir ne protinga būtybė, tai bent jau linkusi kartais protauti. Ir sutuoktiniai, jeigu iškart neišsibėgioja kas sau, norom nenorom prisiima šeimyniniame spektaklyje jiems primestus vaidmenis.
Specialistų nuomone, pati nestabiliausia yra dviejų karštų „meilužių” santuoka. Paremta aistra, ji grindžiama tik pasitenkinimu lovoje ir nuolatiniu abipusio dėmesio rodymu. Deja, realiame gyvenime skiriančių veiksnių yra daug daugiau. Šiek tiek tvirtesnė yra „draugo – draugės” sąjunga, sukurta pagal jaunuolių draugystės principą: bendras laisvalaikio leidimas, draugų ratas, būtinai – bendras įdomus hobis ir… jokių abipusių įsipareigojimų.
Kaip rodo praktika, gyvybingesnės yra mažiau romantiškos santuokos, pavyzdžiui „tėvas – duktė”. Klasikinis vyro vaidmuo – globoti, rūpintis ir materialiai aprūpinti žmoną, kuriai belieka tik žaviai papūsti lūpytes reikalaujant eilinio „saldainiuko” ir su vaikišku įkarščiu dėkoti gerajam „tėveliui”. Šiose santuokose pasiteisina tradicinis 5-10-15 metų sutuoktinių amžiaus skirtumas. Nors teoriškai visai nebūtina, kad autoritetingas ir rimtas „tėvas” būtų daug vyresnis už lengvabūdę, infantilią ir paklusnią „dukterį”. Čia svarbu ne tiek amžius, kiek charakteriai. Amžiaus skirtumas gali būti lygus nuliui ar net neigiamas. Tiesa, įsivaizduoti patyrusį jaunuolį ir trisdešimt perkopusią „nimfetę” yra gana sudėtinga. Nors įmanoma.
Dar viena stabili sąjunga – psichologų vadinama „motinos – sūnaus” santuoka – mūsų „geležinių ledi” ir infantilių vyriškių laikais tapo visiškai įprasta. Būtent ji sėkmingai realizuojama, kai poros amžiaus skirtumas žmonos „naudai” yra nemažas. Ši sąjunga yra tokia sėkminga, kad jokie draugiški paburbėjimai „Ką tu radai šioje senėje?” ir „Žilė galvon – velnias uodegon” – visiškai netrukdo egzistuoti šiai, aplinkinių nuomone, „nenatūraliai” santuokai. Nors, turint galvoje patologišką vyrų nenorą išaugti iš vaikystės ir greitą socialinį merginų brendimą, „mamos” ir „sūnaus” amžiaus skirtumas gali būti ir atvirkštinis. Ir netgi gana nemažas.
Žinoma, šeimyninis gyvenimas, ypač trunkantis daugelį metų, negali būti išreikštas tokiais „lėkštais” scenarijais. Kiekvienoje santuokoje tam tikrais etapais būna išgyvenamos beveik visos šios santuokų rūšys. Būsimųjų sutuoktinių abipusis potraukis gimsta iš savotiškos draugystės, kuri apibūdinama „mums gera būti kartu”. Pirmaisiais santuokos mėnesiais (ar metais) būna vaidinami daugiausia meilužių vaidmenys. Buitis, vaikų gimimas, varžymasis dėl teisės vadintis šeimos galva, abiejų sutuoktinių socialinis augimas ir intelektualinis tobulėjimas palaipsniui sustato viską į savo vietas: „motina” ar „dukra”, „tėvas” ar „sūnus”. Su metais, kai bendra patirtis nutrina vieno sutuoktinio pranašumą, o kito pavaldumą – santuoka vėl grįžta į pradinę draugystės poziciją. Su apibuse pagarba, supratimu, beveik giminišku švelnumu ir rūpestingumu, neblėstančiu iki pat pabaigos. Tačiau jeigu kažkuriame šeimos raidos etape vienas iš partnerių atsisako priimti sąlygas ir „vaidinti” savo vaidmenį, santuoka tiesiog išyra, ir abu vėl leidžiasi ieškoti savo antrosios puselės, sutiksiančios žaisti „pagal taisykles”.
