Gydytojo priimamasis tikriausiai yra vienintelė vieta, kur derėtų ištirpti pilkoje vidutinybės minioje. Saugokis išskirtinumo ir originalumo! Individualumo prabangą geriau pasilik automobilio salonui ar prestižiniam kostiumui.
O į paciento kėdę sėsk kaip eilinis pilietis, nuobodžiai vardijantis visiems žinomus ir suprantamus ligų simptomus. Taip bus geriau ir Tau, ir gydytojui. Kai diagnozė aiški, mažiau bėdos: tikslesnis gydymas, pigesni vaistai. Bet jei iš šio plataus kelio išsuksi, pateksi į medicinos užkulisius, kur užklysta retas gydytojas ar farmacininkas. Suprask — liga reta, pacientų nedaug, todėl rinka nedidelė, nepelninga.
Egzotiškos ir retos
Jei lietuvis „pasigauna” retą ligą, jam gali atrodyti, kad jis toks — vienintelis. Savo mažame krašte jis gali ir nesutikti likimo draugo. Gydytojai irgi trukčioja pečiais — neregėta, negirdėta, nėra nei vaistų, nei diagnostikos priemonių. Nežinia kokios negalios suriestas žmogelis siuntinėjamas nuo pulmonologo pas nefrologą, pakeliui užsukant ir pas odontologą. Geriausiu atveju ligos istorijoje brūkštelės diagnozę, kuri skambės kaip senovės romėnų hegzametras.
Jei žinai diagnozę, sėsk prie kompiuterio. Naršydamas po internetą ir sužinojęs, kad pasaulyje tokių kaip Tu — tūkstančių tūkstančiai, iš karto pasijusi geriau.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, žinoma daugiau kaip 5 000 retų ligų. Kitų šaltinių teigimu, jos gali siekti 7 000–8 000. Tiksliai nėra žinoma, nes vos ne kasdien identifikuojama nauja reta liga. Europoje retomis ligomis serga apie 30 milijonų žmonių. JAV — apie 25 milijonai.
Retoms priskiriamos įvairios paveldimos ligos, dažniau pasitaikančių ligų retos formos ir vadinamosios „atogrąžų ligos”, retai pasitaikančios Europoje ir Amerikoje.
Gūdžiais XX a. pabaigos laikais net ir ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse tik nedidelė dalis tokių ligų galėjo būti gydomos. Daug sergančiųjų mirdavo dar vaikystėje, pusė jų išgyvendavo iki brandaus amžiaus.
Retos ligos, persiritusios per tūkstantmečio slenkstį, buvo sutiktos naujausiais mokslo pasiekimais apsiginklavusių gydytojų. Nepaisant to, tokios ligos išlieka labai egzotiškos, jų simptomai labiau tiktų ateiviams iš kosmoso, o ne paprastiems žmonėms.
Bronzinis Adisonas
Anglas Tomas Adisonas aprašė ligą, kuri išsivysto dėl nepakankamos antinksčių žievės veiklos. Pirmiausia atsiranda toks „nekaltas” simptomas kaip patamsėjusios pigmentacijos oda. Ji įgyja tamsų atspalvį, tarsi ką tik išėjus iš soliariumo, kuriame naudojamos pasenusios „uždelsto veikimo” lempos. Todėl liga dar vadinama bronzine.
Dėl nepakankamo hormonų kiekio sutrinka visa medžiagų apykaita, širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, silpsta imunitetas. Iš lėto liga apima visą organizmą: suglemba raumenys, mažėja lytinis pajėgumas, dingsta apetitas, prasideda depresija.
Dar grėsmingesnė Adisono ligos krizė yra tuomet, kai prasideda nesuvaldomas vėmimas ir viduriavimas, traukuliai, žmogus netenka daug skysčių, gali prarasti sąmonę ir net mirti.
Ir tai dar ne viskas, ką mums paliko dr. T. Adisonas, tyrinėdamas šią ligą. Dar rečiau sutinkama ir keistesnė ligos forma, kai organizmas, reaguodamas į stresinę situaciją, negamina adrenalino. Be šio „kovos” hormono kūnas neparuošiamas stresui, todėl patiria šoką. Norint išvengti kritinės būsenos, tenka nuolat vartoti hormoninius preparatus vien tam, kad pratemptum eilinę darbo dieną. Pernelyg suaudrinti gali net tokie paprasti dalykai, kaip vaikščiojimas su šunimi ar televizoriaus žiūrėjimas.
Skausmas be apynasrio
Nevaldomas galūnių skausmas gali užpulti iš pasalų kaip pasiutęs šuo. Dažniau tai nutinka paaugliams. Tai refleksinė simpatinė distrofija, kai pradeda siaubingai skaudėti rankas ir kojas. Ligos priežastis neaiški.
Blogiausia tai, kad nepadeda joks gydymas. Liga nevaldomai progresuoja. Pakinta odos spalva, ji pasidaro blyški ar purpurinė. Nuo menkiausio prisilietimo nutvilko baisus kaip ugnis skausmas. Liga sukelia tokį stresą, kad reikia net psichologo pagalbos. Gera žinia — vaikai pasveiksta. Suaugusiems gydytojai optimistinių prognozių nežada.
Kvepi žuvimi?
Šviežia žuvis gal ir kvepia, ypač žvejams. Sako, ir stintos dvelkia agurkais. Bet tai ir visi malonūs žuvies kvapai. O kai žuvytė šiek kiek pašvinkusi… Ar galėtum įsivaizduoti, kad toks kvapelis sklinda nuo Tavo administratorės?
Šiuo atveju etikos normų sargai tikriausiai neprieštarautų, jei priimdamas naują darbuotoją paklaustum, ar jis neserga trimetilaminurija? Kitaip sakant, žuvies kvapo sindromu.
Gal ir juokinga, bet pūvančios žuvies kvapo, sklindančio iš burnos, išsiskiriančio per šlapimą ir prakaitą, negali panaikinti jokia parfumerija ar higienos priemonės. Dezodorantai yra bejėgiai, tualetinio vandens ir vidurius išvertusios žuvies mišinys — košmaras ne tik pačiam žmogui, bet ir aplinkiniams.
Užsikimšti nosį einant pro šalį — prasta išeitis. Vaidinti, kad viskas tvarkoje — kažin ar pavyks, nebent pats esi ligonis, t. y. sergi anosmija, uoslės praradimu.
„Žuvies” žmogus nekaltas, nes jis yra ligonis. Trimetilaminurija — retas medžiagų apykaitos sutrikimas. Smarvę iš burnos skatina kiaušinių, ankštinių daržovių ir kitų, turinčių daug cholino, produktų vartojimas. Sveikas organizmas choliną storojoje žarnoje suskaido iki trimetilamino, o virškinimo fermentai jį perdirba į bekvapes liekanas. Jei šis procesas sutrikęs, trimetilaminas per iškvepiamą orą ir prakaitą pašalinamas „natūraliu” pavidalu, taigi ir kvapu.
Jos vis dauginasi
Visai neseniai medicinos istorijoje buvo atrastas naujas „siaubo filmas”. Tai Morgellons liga, arba sindromas, kai žmogus jaučiasi taip, tarsi po jo oda knibždėtų, geltų, dilgintų didžiulė parazitų gvardija. Vargina nuolatinis odos pažeidimas, pavyzdžiui, išbėrimas ar opa, odoje randamos keistos skaidulos, primenančios siūlus ar parazitų ilgas kojas.
Pas mus apie šią ligą dar nieko negirdėti, o Amerikoje jau trimituoja pavojaus signalai. Dėl neaiškių priežasčių liga labiausiai paplitusi Kalifornijos, Teksaso ir Floridos valstijose. Vaizduote nesiskundžiantys žmonės net paleido gandus, jog tai — nanotechnologijų išrasti mikroskopiniai „robotai-šnipai”, slapta paleisti šniukštinėti po žmonių organizmus.
Ligos pripažinimo istorija verta kriminalinio romano: biologė Mary Leitao pastebėjo, kad ant dvejų metukų sūnaus lūpos atsirado opa. Iš pradžių manė, kad tai blakės įkandimas. Vėliau opą ji ištyrė ir pastebėjo, jog ji apraizgyta raudonais, juodais, mėlynais ir baltais „siūlais”. Moteris vaiką pradėjo vedžioti pas gydytojus, bet nė vienas negalėjo rasti opos atsiradimo priežasties ar nustatyti ligą. Vienas pediatras patarė kreiptis į psichiatrus. Leitao buvo nustatytas Miunhauzeno sindromas, tiksliau, tam tikra atmaina, kai ne pats žmogus ieško ligos, bet įsikalba, jog serga jo vaikas.
Medicininio „teismo” procesai vyko vienas po kito, buvo skelbiami vis baisesni kaltinimai dėl sutrikusios motinos psichikos. Na, bet moteriškė buvo nepėsčia ir kaip įrodymą ant stalo tėškė tyrimus apie naujai atsiveriančias opas. Pagaliau scenoje pasirodė ir vaiko tėtušis, gydytojas, kuris surėmė pečius su žmona ir pritarė, kad jų vaikas kenčia nuo kažko „neatpažįstamo”. 2002 m. buvo įsteigtas Morgellons tyrinėjimo fondas.
Ne taip lengva „pramušti” kelią naujai ligai, išsikovoti vietą po saule. Ir jei sirgsi, tai geriau kiaulyte ar sloga, pačia paprasčiausia forma, be jokių įmantrių šiuolaikinių komplikacijų.
