Ar kada susimąstėte, kad tas pats augalas gali būti ir vertingas, ir reikalaujantis labai daug atsargumo? Gamta nėra vien švelni arbata, ramunėlių kvapas ar sauja vasarą surinktų žolelių – joje yra ir itin stiprių biologiškai aktyvių medžiagų, todėl kartais riba tarp naudos ir rizikos slypi ne pačiame augale, o jo kiekyje, paruošime ir vartojimo būde.
Viena iš tokių žolelių – didžioji ugniažolė.
Ji Lietuvoje pažįstama nuo seno, naudojama liaudies medicinoje ir minima fitoterapijoje, tačiau specialistai pabrėžia: ugniažolė tikrai nėra tas augalas, kurį vertėtų tiesiog užsiplikyti puodelyje vien todėl, kad jis auga kieme.
Apie tai, kodėl su stipriais vaistiniais augalais būtinas tikslumas ir kuo šiuolaikinė fitoterapija skiriasi nuo atsitiktinio žolelių vartojimo, kalba fitoterapijos specialistai Juozas Ruolia ir Virgilijus Skirkevičius.
„Natūralu“ dar nereiškia „galima vartoti bet kaip“
Žodis „natūralus“ dažnai savaime sukuria saugumo jausmą. Jei augalas auga gamtoje, atrodo, kad ir jo poveikis turėtų būti švelnus. Tačiau būtent čia slypi viena dažniausių klaidų.
Augalai gamina daugybę įvairių cheminių junginių, o jų sudėtis ir kiekiai gali skirtis priklausomai nuo augalo dalies, augimo sąlygų, surinkimo laiko ir apdorojimo būdo. Svarbu ir tai, kaip augalas paruošiamas vartoti bei koks jo kiekis naudojamas. Todėl natūralus augalas ir iš jo pagamintas standartizuotas ekstraktas nėra tas pats – jų sudėtis ir veikliųjų medžiagų kiekiai gali skirtis.
Ugniažolė – geras pavyzdys, kodėl fitoterapijoje svarbus ne vien klausimas „koks augalas?“, bet ir „kiek, kaip ir su kuo?“
Todėl stipresnių augalų nereikėtų vertinti pagal principą: jeigu mažai gerai, daugiau bus dar geriau.
Kartais yra kaip tik priešingai.
Kodėl augalai dažnai derinami tarpusavyje?
Šiuolaikinėje fitoterapijoje retai kalbama tik apie vieną izoliuotą augalą. Dažnai kuriami kelių augalinių medžiagų deriniai, kuriuose kiekvienas komponentas turi savo vietą ir paskirtį.
Čia galima prisiminti paprastą orkestro principą: vienas instrumentas gali atlikti ryškų solo, tačiau visą kūrinį sukuria jų tarpusavio santykis.
Todėl fitoterapijoje greta stipresnių augalų galima sutikti ir medetkų, gysločių bei kitų augalų o svarbiausia tampa ne gražiai skambantis ingredientų sąrašas, bet tiksliai apskaičiuoti jų kiekiai ir tarpusavio derinimas.
Tai ir yra esminis skirtumas tarp atsitiktinai namuose sumaišytų žolelių ir specialistų kuriamos formulės.
Ugniažolė – augalas, kuriam reikia pagarbos
Didžioji ugniažolė nuo seno minima kalbant apie virškinimo sistemą, kepenis ir tulžies funkciją, tačiau būtent dėl joje esančių aktyviųjų junginių jos vartojimas reikalauja atsargumo.
Ugniažolė nėra nei stebuklas, nei vien pavojus – svarbu suprasti jos savybes ir riziką. Kuo stipresnis augalo poveikis, tuo didesnė atsakomybė jį vertinant ir naudojant.
Tai ypač aktualu šiandien, kai internete nesunku rasti receptų, kuriuose siūloma rinkti augalus, gaminti užpilus, lašus ar mišinius, tačiau dažnai nutylima, kad biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija namuose pagamintame preparate gali būti visiškai neaiški.
Gamta ir mokslas nėra priešybės
Kartais vis dar atrodo, kad turime rinktis vieną pusę: arba gamtą, arba mokslą. Tačiau šiuolaikinė fitoterapija iš esmės remiasi priešinga mintimi – Augalų pasaulyje sukaupta šimtmečių patirtis įgyja dar didesnę vertę, kai ją lydi šiuolaikinės žinios, tikslus taikymas ir atsakingas požiūris. Gamtos medžiagas galima tyrinėti, standartizuoti, nustatyti jų kiekius ir ieškoti saugiausio būdo jas panaudoti.
Todėl verta atsisakyti romantizuoto požiūrio, kad „žolelė juk nepakenks“.
Gamta gali būti švelni, bet gali būti ir nepaprastai stipri.Ji gali sušildyti, tačiau neatsargiai naudojama – ir nudeginti.
Ir galbūt būtent čia slypi svarbiausia žinutė, kurią verta prisiminti kalbant apie ugniažolę: nebijoti gamtos, bet ir nenuvertinti jos jėgos.
Augalinės medžiagos turi būti naudojamos įvertinus jų savybes, poveikį ir galimą riziką. Toks požiūris leidžia fitoterapijos tradiciją derinti su šiuolaikiniais sveikatos priežiūros principais, grindžiamais žiniomis, tikslumu ir atsakingais sprendimais.
