Kasdien naudodami skalbimo miltelius, indų ploviklius ar langų valiklius, dažnai nė neįtariame, kiek cheminių medžiagų patenka į mūsų namus ir aplinką. Daugumoje valiklių yra cheminių medžiagų, kurios gali dirginti odą bei kvėpavimo takus. Ir nors populiarėjančiuose „ekologiškuose“ buitinės chemijos produktuose esą pavojingų medžiagų mažiau, ekspertai vis tiek rekomenduoja atidžiai skaityti etiketes ir rinktis patikrintas priemones.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, maždaug trečdalis vaikų Europoje yra jautrūs kvapikliams ir kitiems valiklių ingredientams, o nemaža dalis suaugusiųjų patiria kosulį, dusulį ar kitus kvėpavimo takų simptomus, tiesiogiai susijusius su namuose naudojamais buitinės chemijos valikliais.
„Buitinė chemija – neatsiejama kasdienybės dalis, tačiau jos pasirinkimas dažnai grindžiamas įpročiais, reklama ar paviršutiniškais teiginiais ant pakuotės, o ne realiu poveikio sveikatai ir aplinkai vertinimu“, – pastebi Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto (CTF) profesorė dr. Violeta Kaunelienė.
Pasak jos, atsakingas požiūris į valymo priemones šiandien yra ne tik rekomendacija, bet ir būtinybė, ypač turint omenyje didėjantį jautrumą cheminėms medžiagoms, alergijų paplitimą ir aplinkosauginius iššūkius.
Ragina atkreipti dėmesį į ženklinimą
Buitinė chemija tiesiogiai veikia žmogų – per odą, kvėpavimo takus, o naudojimo metu patenka ir į patalpų orą. Vėliau dalis šių medžiagų per nuotekas patenka į aplinką, kur gali kauptis ir daryti ilgalaikį poveikį ekosistemoms.
„Nors pavienis produktas gali atrodyti nereikšmingas, bendras vartojimo mastas yra didelis, todėl net nedideli vartotojų pasirinkimų pokyčiai turi realią reikšmę“, – tikina V. Kaunelienė.
Kalbant apie „ekologišką“ buitinę chemiją, būtina atskirti rinkodaros teiginius nuo realiai pagrįstų standartų.
„Tokie žodžiai kaip „eko“, „bio“, „natūralus“ ar „organinis“ ant pakuotės savaime neturi aiškios teisinės ar mokslinės reikšmės buitinės chemijos kontekste. Jie gali būti naudojami kaip rinkodaros priemonė, ne visada atspindinti produkto sudėties ar poveikio skirtumus“, – sako KTU profesorė.
Dėl šios priežasties, pašnekovės teigimu, daug patikimesnis orientyras vartotojui – nepriklausomas ekologinis ženklinimas.
„Tokie ženklai (pavyzdžiui, ES ekologinis ženklas ar kiti tarptautiniai sertifikatai – EU Ecolabel ir Nordic Swan Ecolabel) reiškia, kad produktas buvo įvertintas pagal aiškius kriterijus: nuo žaliavų kilmės ir biologinio skaidumo iki toksiškumo vandens organizmams ir pakuotės poveikio aplinkai. Svarbu suprasti, kad net ir sertifikuoti produktai nėra visiškai „nekalti“, tačiau jie paprastai daro mažesnį neigiamą poveikį nei įprasti analogai“, – pažymi V. Kaunelienė.
Būtina laikytis instrukcijų
Dažnai manoma, kad ekologiškos ar „natūralios“ priemonės yra mažiau veiksmingos, tačiau šiandien tai vis rečiau atitinka realybę. Pasak KTU profesorės, technologijos leidžia sukurti efektyvias, bet švelnesnio poveikio formules.
„Vis dėlto kai kuriais atvejais gali prireikti daugiau laiko ar tinkamo naudojimo, todėl būtina laikytis instrukcijų ir neperdozuoti produkto tikintis geresnio rezultato“, – sako V. Kaunelienė.
Ji pabrėžia, kad ekologiniu ženklu pažymėti buitinės chemijos produktai nebūtinai yra ženkliai brangesni už įprastus – praktikoje dažnai galima rasti panašios kainos alternatyvų toje pačioje kategorijoje, todėl tvaresnis pasirinkimas nebūtinai reiškia didesnes išlaidas.
„Dar vienas paplitęs mitas – kad natūralūs ingredientai visada yra saugesni už sintetinius. Iš tikrųjų saugumas priklauso ne nuo kilmės, o nuo medžiagos savybių ir koncentracijos. Pavyzdžiui, eteriniai aliejai ar stiprios natūralios rūgštys gali dirginti odą ar sukelti alergines reakcijas. Namų gamybos priemonės, tokios kaip actas ar soda, gali būti tinkamos paprastam valymui, tačiau jos ne visada užtikrina pakankamą higieną ar dezinfekciją“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Priemonių negalima padauginti ir maišyti
Ypatingą dėmesį, KTU profesorės nuomone, verta skirti kvapikliams. Daugelis vartotojų malonų kvapą sieja su švara, tačiau būtent kvapiosios medžiagos yra viena dažniausių jautrumo ir alergijų priežasčių.
„Kvapikliai gali sudaryti sudėtingus cheminių junginių mišinius, kurie ne visada pilnai atskleidžiami etiketėje, nes gali būti žymimi bendriniu terminu, pavyzdžiui, „parfum“ ar „fragrance“. Kai kurios iš šių medžiagų gali dirginti kvėpavimo takus, sukelti galvos skausmus ar paūminti astmos simptomus“, – teigia V. Kaunelienė.
Anot jos, rekomenduojama rinktis bekvapes arba aiškiai deklaruotas sudėties priemones, ypač jautresniems žmonėms, šeimoms su mažais vaikais ar alergiškiems asmenims.
„Ne mažiau svarbus yra ir saugus naudojimas. Viena didžiausių klaidų – skirtingų valymo priemonių maišymas. Tam tikrų medžiagų deriniai gali išskirti pavojingas dujas, kurios dirgina kvėpavimo takus ar net kelia rimtą pavojų sveikatai. Taip pat dažnai naudojama per didelė produkto dozė, tikintis geresnio efekto, nors tai ne tik nepadidina veiksmingumo, bet ir sustiprina neigiamą poveikį sveikatai bei aplinkai“, – tikina KTU profesorė.
V. Kaunelienė pabrėžia, kad renkantis buitinę chemiją, svarbiausia vadovautis ne emociniu įspūdžiu, o informacija.
„Etiketė yra pagrindinis informacijos šaltinis, kuriame nurodoma sudėtis, pavojingumo ženklai ir naudojimo rekomendacijos. Reikėtų vengti produktų su intensyviais kvapais, pertekliniais dažikliais ar neaiškiai įvardytomis sudedamosiomis dalimis, ypač jei produktas bus naudojamas dažnai ar uždarose patalpose. Būtent vartotojų pasirinkimai formuoja rinką, todėl sąmoningesnis požiūris skatina ir saugesnių, tvaresnių produktų kūrimą“, – sako KTU CTF profesorė.
