Sportininkai šiandien viešumoje gyvena gerokai daugiau nei tik varžybų dieną. Pergales ir pralaimėjimus jau seniai lydi ne tik trenerių analizės ar sirgalių emocijos tribūnose, bet ir tūkstančiai komentarų socialiniuose tinkluose, antraštės naujienų portaluose bei nuolatinis visuomenės vertinimas. Kur baigiasi normali kritika ir prasideda paprasčiausias puolimas? Ar visuomenė suvokia, kokį spaudimą sportininkams sukuria vieša reakcija?
Sporto psichologas Andrius Liachovičius sako, jog šiandien kritika labai greitai tampa nebe reakcija į rezultatą, o asmens puolimu.
„Kritika yra normali sporto dalis. Sportininkai patys analizuoja save labai griežtai, treneriai taip pat kelia aukštus reikalavimus. Problema atsiranda tada, kai nustojama kalbėti apie pasirodymą ir pradedama menkinti žmogų – jo asmenybę, išvaizdą, vertę. Tada tai jau nebėra kritika“, – sako A. Liachovičius.
Pasak jo, visuomenė dažnai neįvertina, kaip stipriai sportininkus paveikia komentarai ir viešos reakcijos.
„Yra mitas, kad profesionalūs sportininkai pripranta prie spaudimo ir tiesiog nebereaguoja. Taip nėra. Jie mato komentarus, skaito antraštes, girdi aplinkinių reakcijas. Net jei sąmoningai stengiasi atsiriboti, visiškai nuo to pabėgti praktiškai neįmanoma“, – teigia sporto psichologas.
Olimpietė, Lietuvos trišuolio rekordininkė, Europos lengvosios atletikos čempionatų finalininkė ir Tokijo olimpinių žaidynių dalyvė Diana Zagainova pripažįsta, kad viešumas sportininkams šiandien tapo neatsiejama profesijos dalimi.
„Anksčiau atrodė, kad sportininkui užtenka tiesiog gerai pasirodyti varžybose. Dabar viešumas tampa beveik kasdienybe – žmonės stebi ne tik tavo rezultatą, bet ir tai, ką kalbi, kaip elgiesi, ką publikuoji socialiniuose tinkluose“, – sako D. Zagainova.
Anot jos, viešumas savaime nėra problema, tačiau jis atneša papildomų įsipareigojimų.
„Aš pati tai labiau matau kaip atsakomybę, o ne bandymą išlaikyti kažkokį tobulą fasadą. Sportininkus stebi daug jaunų žmonių, todėl natūralu, kad tavo žodžiai ar elgesys tampa matomi plačiau. Dėl to svarbu turėti savo vertybes ir jų laikytis tiek sporte, tiek už jo ribų“, – kalba olimpietė.
Be to, dabar viešumas suteikia galimybę sportininkams būti arčiau žmonių nei bet kada anksčiau.
„Man atrodo, kad žmonės šiandien gali pamatyti daugiau nei tik medalį ar rezultatą. Jie mato pasiruošimą, sunkumus, emocijas, žmogiškąją pusę. Tam tikra prasme tai mus priartina – leidžia suprasti, kad sportininkas nėra kažkoks nepasiekiamas žmogus, jis išgyvena labai panašius dalykus kaip ir visi“, – teigia D. Zagainova.
Pasak „Volfas Engelman“ generalinio direktoriaus Mariaus Horbačausko, būtent sportas labai aiškiai primena vertybes, kurios svarbios ne tik aikštelėje, stadione ar varžybose, bet ir kasdieniame gyvenime – pagarbą kitam, bendruomeniškumą, džentelmeniškumą, gebėjimą palaikyti ir po pergalės, ir po nesėkmės.
„Sportas nėra tik rezultatas švieslentėje. Tai ir charakteris, pagarba varžovui, gebėjimas pripažinti klaidą, atsitiesti po nesėkmės ir toliau judėti pirmyn. Man atrodo, kad šių dalykų labai reikia ne tik sportininkams, bet ir visai visuomenei“, – sako M. Horbačauskas.
Jo teigimu, verslas taip pat turi vaidmenį kalbant apie tai, kokį santykį su sportu ir sportininkais kuriame. Ypač tada, kai prekės ženklas yra matomas, girdimas ir turi galimybę pasiekti plačią auditoriją.
„Kai esi didelis ir matomas, kartu atsiranda ir atsakomybė. Norisi tą matomumą išnaudoti ne tik savo žinutei, bet ir platesnėms visuomenei svarbioms vertybėms puoselėti – kad daugiau palaikytume, pagarbiau kalbėtume, mažiau skubėtume teisti. Sporte tai labai aktualu, nes sportininkai dažnai tampa emocijų taikiniu“, – teigia M. Horbačauskas.
Psichologo A. Liachovičiaus teigimu, žmonės dažnai pamiršta, kad už medalio ar rezultato pirmiausia stovi žmogus: „Sportininkai nėra robotai. Jie taip pat išgyvena nesėkmes, nerimą, nusivylimą, spaudimą. Kartais vienas komentaras gali užsifiksuoti ilgam, ypač po emociškai sunkesnių startų.“
Jo teigimu, sportininkams vis svarbiau išmokti atsiriboti nuo viešos nuomonės ir nekurti savo vertės vien pagal aplinkinių reakcijas.
„Jeigu žmogus pradeda savo savivertę statyti tik ant rezultatų arba viešo pripažinimo, tada kiekviena nesėkmė tampa labai pavojinga emociškai. Dėl to sportininkams svarbu turėti stiprų santykį su savimi ir suprasti, kad vienas startas neapibrėžia jų kaip žmonių“, – sako sporto psichologas.
M. Horbačausko teigimu, palaikymo kultūra ypač svarbi tada, kai sportininkui nepasiseka. Pasak jo, būtent tokiais momentais atsiskleidžia, ar visuomenė sportą mato tik kaip pergalių šaltinį, ar kaip ilgesnį procesą, kuriame yra ir nesėkmių, ir augimo.
„Labai lengva palaikyti tada, kai yra pergalė. Daug sunkiau – kai nepavyksta, kai sportininkas suklysta, kai rezultatas neatitinka lūkesčių. Bet būtent tada ir pasimato tikrasis santykis su sportu. Norėtųsi, kad Lietuvoje daugiau kalbėtume ne apie nusivylimą, o apie pasitikėjimą, kantrybę ir pagarbą pastangai“, – sako jis.
Anot jo, „Volfas Engelman“ savo komunikacijoje ir partnerystėse siekia remtis tomis pačiomis vertybėmis – bendryste, pagarba ir pozityviu požiūriu. Todėl kalbėjimas apie sportą tampa ne tik apie pergales ar paramą, bet ir apie platesnį kvietimą kurti sveikesnę, palaikančią atmosferą.
D. Zagainova taip pat pabrėžia, kad pagarbesnis visuomenės požiūris sportininkams gali padėti ne mažiau nei garsus palaikymas pergalės akimirką.
„Man atrodo, kad sportininkui labai svarbu jausti, jog jis nėra vertinamas tik pagal vieną rezultatą. Pergalės, žinoma, yra labai svarbios, bet sporte yra daug daugiau – procesas, augimas, pastangos, grįžimas po nesėkmių. Kai žmonės tai supranta, atsiranda visai kitoks ryšys“, – sako olimpietė.
Jai antrina ir M. Horbačauskas: „Būkime pozityvesni ne todėl, kad viskas visada gerai. Taip tikrai nėra. Galima dalintis savo nuomone, kelti aukštus lūkesčius ir kartu išlaikyti pagarbą. Svarbiausia nepamiršti, kad sportininkai, nepaisant jų pasiekimų, pirmiausia yra žmonės. Apskritai, manau, kad tokio požiūrio šiandien reikia ne tik sporte, bet ir daugelyje kitų sričių.“
