Po to, kai Vokietijoje nusižudė vienas 16-metis, vartojęs dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromui (DSHS) gydyti skirtą medikamentą „Strattera”, turintį suicidinį poveikį, šalyje vis dažniau pasigirsta teiginiai, kad ši liga yra dirbtinai kuriama.
Vokietijoje 11-14 metų vaikų DSH sindromui gydyti skiriama daugiau pinigų nei vaistams nuo peršalimo ligų, rašo dienraštis „Welt”.
Šalyje iki šiol buvo nustatyta 400 tūkst. šios ligos atvejų atvejų. Viena detalė: pusei vaikų diagnozė nustatyta nepagrįstai. Vokietijos gydytojų biuletenio duomenimis, DSHS gydyti skirto psichotropinio vaisto Metilfenidato, geriau žinomo kaip ritalino, vartojimas 1993-2001 metų laikotarpiu išaugo nuo 34 iki 639 kg.
Ar tokia yra vaikų reakcija į dirgiklių pilną, hiperaktyvų pasaulį ir tai galima vadinti civilizacijos sukeltu sutrikimu? O gal viską lemia mūsų subjektyvus požiūris į vaikus?
Painiavą sukelia tai, kad DSH sindromas nustatomas ne laboratoriniais tyrimais, bet naudojant klausimyną. Tačiau tėvų, mokytojų, auklių atsakymai į klausimus apie to paties vaiko elgesį gali būti visiškai skirtingi. DSHS diagnozuojamas, kai nukrypimas nuo elgesio normos yra gana žymus. Tačiau šiuo atveju norma nėra konkretūs parametrai, kaip atliekant kraujo tyrimą. Ji yra reliatyvi – nustatyta visuomenės. Jei šiandien hiperaktyvumas diagnozuojamas vis dažniau, galbūt tai reiškia, kad pasikeitė ne tik vaikai, bet ir mūsų požiūris į juos?
Mainzerio specialioji pedagogė Claudia Roggensack savo knygoje „DSHS mitas” rašo, kad ši liga yra dirbtinai kuriama. Šiuolaikinė visuomenė tolerantiškai žiūri į medikamentus, kaip paprasčiausią problemų sprendimo priemonę. Todėl bet kokius nukrypimus nuo priimtų normų siekiama reguliuoti šiuo paprasčiausiu būdu. Tačiau tokiu atveju kiekvienas nukrypimas nuo normos tampa liga. Nes tik pavirtinus ligos diagnozę galimas medikamentinis gydymas. Jei vieną kartą tam tikras elgesys apibrėžiamas kaip liga, tampa nesudėtinga kiekvieną atvejį priskirti šiai kategorijai.
Ar psichotropiniai medikamentai visuomenėje, kur išsilavinimas ir karjera yra svarbiausia, tampa savotišku dopingu? O tėvai, spręsdami – reikalingas ritalinas jų vaikui ar ne, kartu sprendžia, kas svarbiau – unikalus vaiko charakteris ar jo pasiekimai moksle ir būsima karjera?
Atrodo, kad visuomenės mentalitetas radikaliai pasikeitė. Po 1945-ųjų išpopuliarėjo Astridos Lindgren herojė Pepė Ilgakojinė, garsėjusi nesutramdomu charakteriu, nemokėjusi teisingai skaičiuoti ir rašyti. Pepė gimė iš XX a. pirmosios pusės eksperimentinio nonsenso dvasios ir šeštajame-septintajame dešimtmetyje, kultūrinės revoliucijos metu, tapo vaikiškos laisvės simboliu. Šiandien Pepei, matyt, taip pat būtų išrašyta ritalino – kaip ir Tomui Sojeriui, Mikės Pūkuotuko draugui Tigrui ar Heinricho Hoffmanno Nevalyvajam Petriukui.
Beje, XIX a. nervų gydytojas H. Hoffmannas, parašęs pamokomų istorijų knygelę vaikams, antiautoritarinio judėjimo pradžioje buvo kritikuojamas dėl savo pernelyg griežto požiūrio į auklėjimą. Vis dėlto šis gydytojas tikėjo, kad vaikai geba daug ką suprasti, o tėvai – tinkamai auklėti. Prieš keletą dešimtmečių H. Hoffmanno požiūris į auklėjimą buvo laikomas pernelyg žiauriu, tačiau šiandien jį būtų galima vadinti auklėjimo optimistu, kuris, vietoj to, kad išrašytų piliulių, tik pagrūmoja pirštu.
Žinoma, šiuolaikinių vaikų ir tėvų problemos nėra išgalvotos. Netikrumas, suirusi šeimos struktūra, mažos erdvės, greiti pasikeitimai, daugybė pagundų ir dirgiklių, paini, „neperžvelgiama” visuomenė – dėl visų šių dalykų gyvenimas iš tiesų tampa sudėtingesnis, nei anksčiau.
Daugelis specialiųjų pedagogų kalba ir apie didelį tėvų netikrumą dėl vaikų auklėjimo, kuriam, beje, įtakos turėjo ir prieš autoritarinį auklėjimą nukreiptas judėjimas. Tačiau ar šias problemas gali išspręsti ritalinas?
