Kai kurioms moterims nėštumas ir motinystė yra kančia. Ir joms nusispjauti į Motinos dieną kalendoriuje, Dievo Motinos kultą ar dainą „Tau, mano Mamyte…” Tačiau viešai prisipažinti apie motinystės sukeliamus nepatogumus ir bjaurius jausmus išdrįstama retai. Gydytoją psichoterapeutę Rimą Viliūnienę kalbiname apie tamsiąsias motinystės veiklos ypatybes.
Reakcija į žinią, kad laukiesi, yra lydima prieštaringų jausmų. Tačiau dažniausia kalbama apie tai, kaip būsima mama „sužydi, atranda gyvenimo pilnatvę” ir netgi „naujai suvokia gyvenimo prasmę”. Ar iš tiesų būsimos mamos nėštumo metu išgyvena tik pačius nuostabiausius jausmus?
Ne taip jau mažai nėščiųjų pirmiausia patiria savotišką šoką, nes tai būna neplanuotas, netikėtas nėštumas. Dalis moterų atlieka net kelis nėštumo nustatymo testus, kad tikrai patikėtų šia naujiena. Užplūdusių jausmų lavina neretai atrodo kaip tikra raizgalynė.
Visų pirma būsimos mamos sutrinka, nes nėštumas smarkiai keičia tiek šeimą, tiek ir karjerą. Baugina ir mintys apie būsimą gimdymo aktą – ypač jei nėštumas pirmas – bei užgriuvusi atsakomybės našta. Kai kurios svarsto, ar nešioti vaikelį, ar ne? Dažnoje moterų konsultacinėje poliklinikoje pasirodžiusi besilaukianti moteris iš gydytojos lūpų pirmiausia išgirstą rutinišką techninį klausimą: „Ar nešiosit?”
Pirmus tris mėnesius neretai moterį pykina, o savijauta – šuniška. Tačiau pamažu nėštumas priimamas, paslaptingas motinystės džiaugsmo jausmas ima viršų, pradeda megztis subtilus ryšys tarp vaikelio ir mamos, jis itin sustiprėja pradėjus jausti judesius.
O po kūdikio gimimo? Girdime istorijų apie užplūdusią euforiją paėmus vaikelį ant rankų. Apie begalinį džiaugsmą, laimę, nenusakomą meilės jausmą, apie gyvenimo pilnatvę, prasmės atradimą. Ar tikrai viskas taip jau gražu ir „rožiška”?
Be abejo, yra begalė nuostabių, gražių, nepakartojamų akimirkų, dienų ir savaičių, kai jaučiamės ideali mama, auginanti tobulą svajonių vaikelį. Kai saulė šviečia, kai visi aplinkiniai šypsosi – jūs taip pat. Bet. Yra ir kitokių patirčių.
Praėjus emociniam pakylėjimui po gimdymo, neretą užplūsta sutrikimas, baimė, nežinia. Mano pacientės sako, „bijojau, kad ko blogai nepadaryčiau” arba „nemokėjau nieko, nesisekė maitinti, viską man pačiai skaudėjo”. Kitos prisipažįsta išsekusios nuo nemigos, nes bijodavusios pajudėti šalia joms ligoninių seselių įbrukto miegančio naujagimio, kuriam reikia motinos šilumos.
Pirmą mėnesį daugelis mamų išgyvena didžiulio liūdesio, verksmingumo laikotarpį. Jos pasakoja: Sėdžiu, raudu kruvinomis ašaromis, pati nežinau ko…
Po kelių dienų likau namie viena, vyras išėjo dirbti, vaikui pūtė pilvą, jis rėkdavo ištisai, aš kartu žliumbdavau, jutau baisingą pyktį ir ant vaiko, ir ant savęs, neretai net nebūdavo kada pavalgyti per visą dieną, nes nešiodavau verkiantį vaiką, kelias savaites net neišmiegodavau poros valandų be pertraukos, žodžiu, tos kelios pirmosios savaites buvo juodžiausios mano gyvenime, noriu jas išbraukti. Panašių citatų galiu pateikti labai daug. Rodos, tokios emocijos tikrai nedera prie laimingos mamytės, maitinančios rubuilį rausvą kūdikėlį, paveikslo.
Po kelių savaičių mama ir vaikelis apsipranta tarpusavyje, išmoksta būti kartu. O praėjus keletui mėnesių neretą mamą vėl aplanko ne tokie jau gražūs, „teisingi” jausmai. Mamos prisipažįsta: Kai supratau, kad dar ilgai negalėsiu gyventi tokio gyvenimo kaip anksčiau, kad nebesu viena, kad nebesu savo gyvenimo valdovė, kad net nueiti į parduotuvę tampa didelė šventė, kai pajutau, kad su draugėmis kalbame lyg skirtingomis kalbomis, lyg būtų kas manyje nutrūkę – taip liūdna pasidarė, verkdavau ir ryte, ir vakare, ir dieną, ir naktį… buvo net minčių apie savižudybę.
Pasikalbu su kurso draugais – vienas dirba ten, kita laimėjo konkursą į aukštas pareigas, kitas pradėjo savo verslą, o ką aš darau – nieko… sėdžiu su vaiku namie, o gyvenimas eina pro šalį. Šias niūrias savigraužos mintis skatina daugelio mamų patiriamas bendravimo stygius, o kartais dar ir namų ūkio rūpesčių perteklius.
Savijautą neretai dar pablogina krinkantys santykiai su vyru ar partneriu. Ima erzinti jo, regis, nepagrįsti norai, nenoras ar nemokėjimas dalytis jūsų meile su vaiku, jo pavydas vaikui dėl jūsų didesnio dėmesio.
Maža to, ir santykiai su jūsų ir vyro tėvais pereina į kitą etapą. Kartais atrodo, kad buvę normalūs suaugę žmonės, tapę seneliais, ima elgtis visiškai neprognozuojamai – atakuoja jus su neprašytais pamokymais, kaip iš tikrųjų reikia „teisingai” auginti vaiką, veržiasi į jūsų namus neperspėję, kritikuoja jus beveik kiekviename žingsnyje „norėdami gera”.
Tokiomis aplinkybėmis reikia nemažai laiko, kad galėtumėte susivokti ko norit. Ir daug drąsos pasakyti apie savo norus, nenorus, ir Jūsų suvokiamas ribas seneliams. Ir jėgų atlaikyti jų nepasitenkinimą.
Ar gali kas padėti mamai įveikti šiuos laikinus sunkumus? Ką daryti?
*
Pirmiausia reikia kalbėtis. Neslėpti, nelaikyti visko savyje, o išdrįsti išsakyti, paprašyti pagalbos. Dėl to netapsit bloga mama. Neišduosit nei savęs, nei vaiko.
*
Pirmosiomis savaitėmis nebijoti paprašyti artimųjų pagaminti maisto, sutvarkyti namus, leisti pamiegoti.
*
Vėliau labai svarbu susirasti su kuo bendrauti. Susipažinti su kitomis mamomis.
*
Neužsisėdėti namie. Išeiti su vaiku.
*
Paprašyti kitų pagalbos ir turėti laiko sau, nesvarbu, ką tuo metu veikti, svarbu, kad tai būtų laikas TIKTAI sau pačiai, ir tuo metu būtų galima visiškai negalvoti apie vaiką.
*
Vaikui ūgtelėjus, neretai mamai geriau pasijusti padeda grįžimas į darbą kelioms valandoms per dieną ar savaitę.
*
Galiausiai negalima pamiršti, kad iki 15 proc. mamų išgyvena tikrą pogimdyminę depresiją ir tuomet jau patartina kreiptis pagalbos į specialistus.
Ar populiaru tokiais atvejais ieškoti profesionalios pagalbos?
Deja, dar nepopuliaru. Mamos linkusios „tyliai, pačios, kažkaip” tvarkytis su savo išgyvenimais. Daugeliui sunkiau ar lengviau, greičiau ar lėčiau, bet pavyksta išsikapstyti. Kai kurioms tai užsitęsia, komplikuojasi, kartais tenka net gydytis ligoninėje.
Neretai mamos abejoja, ar specialistai galės kuo padėti, nes mano: „Maitinu, tai vaistų gerti negalėsiu, o ir šiaip, dar psiche palaikys.” Žmonės vis dar bijo psi srities specialistų.
Geriausia būtų ieškoti gydytojo psichiatro psichoterapeuto, nes psichoterapinė pagalba panašiais atvejais tinkamiausia, o jei reikės, jis galės parekomenduoti ir medikamentinį gydymą.
