Suaugęs žmogus per dieną nusišypso vidutiniškai 15 kartų, tuo tarpu vaikai – net 400 kartų. Vadinasi, augdami prarandame šį nuostabų gebėjimą. Seniai žinoma apie stebuklingą juoko galią: tas, kuris dažniau juokiasi, ilgiau gyvena. Viešųjų ryšių specialistė Erika Umbrasaitė ne kartą pabrėžė, kad nugalėti krūties vėžį jai labai padėjo gera nuotaika ir juokas. O širdies chirurgai pastebi, kad optimistai po operacijų pasveiksta greičiau nei pesimistai.
Psichologai antrina, kad minutė nuoširdaus juoko lygi 40 min. gilios relaksacijos. Dėl to, patekus į keblią situaciją, verčiau ne pulti į neviltį, o pasijuokti. Ir dažnai juokas būna vienintelė racionali išeitis, nes taip lengviau susitaikome su tuo, kas nepakeičiama. Ir mokslininkai įrodė kodėl: juokas stiprina imunitetą, stabdo streso hormonų gamybą ir didina endorfinų, mažinančių skausmą, suteikiančių euforiją, kiekį.
Įdomu tai, kad juoko jėga vis plačiau įdarbinama. Tarkime, Vakarų šalyse kaip ant mielių auga juoko terapijos centrai, kuriuose taikomos naujo mokslo gelotologijos (gr. „gelos” – juokas) žinios. Šio mokslo pradininkas amerikietis Normanas Kazinsas prieš keturiasdešimt metų, kaip pats teigia, išsigydė nuo sunkios ligos žiūrėdamas komedijas. Žiūrėti komedijas savo pacientams siūlo ir šiuolaikiniai gelotologai. Ir ne tik žiūrėti, bet įsidėmėti juokingus epizodus ir dažnai juos prisiminti.
Lietuvoje bendrųjų gebėjimų konsultantas Stepas Šafranauskas yra įgijęs gana keistą profesiją – jis yra juoko jogos treneris ir ją mielai taiko savo darbe. per grupines pratybas žmonėms iš pradžių juokas sukeliamas dirbtinai, vėliau jie ima juoktis natūraliai. Galutinis tikslas – juoko meditacija, kai prasideda juokas be priežasties. „Tai unikali būsena, duodanti žmogui daug naudos”, – tikina S.Šafranauskas.
