Septynios ugdymo taisyklės, arba Kaip auginti vaiką, kad jis mokėtų pasakyti „ne“

Ar kada kalbėjotės su savo vaikais apie tai, kaip svarbu mokėti pasakyti „ne“ ir dėl to nesijausti atstumtiems bendraamžių, nesugebančių to padaryti? Ar kada diskutavote su jais apie tai, kaip svarbu mokėti atsispirti bendraamžių spaudimui, kai jie siekia nukreipti nuo teisingo kelio?

Prevencijai reikia daug laiko, kokybiško bendravimo ir darnių santykių. Prevencija – tai ne „paskutinės minutės“ žodis. Todėl norime jums pateikti patarimų ir tam tikrų ugdymo taisyklių, kad nebūtumėte tokie tėvai, kurie tesugeba pamokslauti nuo namų slenksčio.

1. Būkite šalia

Mylėkite savo vaiką taip, kad jis nuolatos jaustų jūsų buvimą šalia, jūsų meilę ir žinotų, kad bet kada skirsite jam laiko. Netinkamo elgesio prevencija prasideda nuo pirmųjų gyvenimo metų, nors daugelis tėvų skambant pavojaus varpus išgirsta tik vaikams esant vyresnėse klasėse ir pasireiškus tipiškai paauglystės elgsenai.

2. Kalbėkitės apie viską

Išnaudokite progas pasikalbėti su vaiku ir pačiomis sudėtingiausiomis temomis nuo mažumės. Narkotikai, seksas internete, alkoholis, pavojingas vairavimas – dažnai tėvai neturi jokios bendravimo su vaikais šiais klausimais patirties.

Labai svarbu, kad mama ir tėtis žinotų, jog tokias temas būtina aptarti anksti, nelaukiant, kol vaikai taps paaugliais ir tuomet pažerti jiems nemalonių pamokymų. Nuo pat pradinių klasių vaikai gyvena pasaulyje: išgirsta įvairiausių prieštaringų dalykų ir žodžių, sužino apie įvairiausias problemas. Jie taip pat mato ir girdi televizijos žinias, jaučia emocinį toną, su kuriuo tam tikros problemos tėvų aptarinėjamos, galbūt pusbalsiu.

Todėl būtent tėvai, sutartinai su mokytojais, turėtų paimti vaikus už rankų ir užmegzti su jais pokalbius nepatogiomis temomis, kuriomis ankstesniais laikais mamos ir tėčiai nebūtų žinoję ką pasakyti.

3. Išsiaiškinkite idėjas

Nebijokite perteikti savo vertybių ir nuolatos jas liudyti, net jei manote, kad jos tapo nemadingos ar yra pernelyg nutolusios nuo vaiko pasaulio. Tėvai niekada neturi atsisakyti savo autoriteto ir atsakingo ugdytojo vaidmens tuščiai ieškodami tariamo „lygiaverčio bendravimo“: nusileisdami iki vaiko lygmens tėvai atima iš savęs galimybę prabilti oriu balsu, brandžiai įvertinti paauglio eksperimentavimus.

Tėtis, kuris sakosi esąs „geriausias savo sūnaus draugas“, arba mama, kuri eina į dukters mėgiamas parduotuves, kad nusipirktų tų pačių drabužių („taip atrodome tarsi dvi seserys“) paauglių galvose sukelia didžiulę sumaištį.

4. Visuomet išklausykite

Dėmesingai išklausykite viską, ką vaikas nori jums pasakyti, net kai jam pritrūksta žodžių. Tačiau kad jūsų atžala prabiltų, reikia su juo praleisti daug laiko, ir čia, skirtingai nei rašoma pastaraisiais dešimtmečiais, svarbi ne tik bendravimo kokybė, bet ir kiekybė.

Perprasti vaiko emocijas, tapti jo vadovu – tai reiškia išmokti jausti tai, ką jaučia jis, mokėti jį priimti, apkabinti, suteikti jam naujų emocijų, kurias jis integruotų į savąsias, ypač tuomet, kai jame susikaupia neigiamų jausmų, kai kyla sunkumų.

5. Būkite kantrūs

Nesileiskite apimami nerimo ir duokite vaikui laiko atsikratyti savo trūkumų. Ugdymas niekada nebūna greitas, skubus, tai – procesas. Jis reikalauja kantrybės, tolerancijos, geros valios, meilės ir tvirtumo. Sykiu tai ir sudėtingas darbas, kurio ne visi tėvai nori imtis. Kaip sunku jauniems tėvams auginti naujagimį, kuris naktį prabunda, kurį reikia dažnai maitinti ir kuris griauna tėvų kasdienybės ritmą.

Bet įdomu matyti, kad paauglių tėvai tik šypsosi prisimindami tokius „sunkumus“, nes jie žino, koks ilgas kelias dar laukia ir kiek visko tenka patirti, kol išaugini žmogų. Tėvų rūpesčius taikliai nusako gerai žinomas ir iš kartos į kartą perduodamas posakis: „Maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai“.

6. Didžiuokitės

Nebijokite savo atžalos pagirti, įvertinkite gerąsias jo savybes bei pasiekimus ir padėkite jam priimti savo ribotumus.

7. Veikite kaip komanda

Ugdymo veiksmus derinkite su sutuoktiniu ir nedarykite nieko, kas galėtų vaiką sutrikdyti. Tėvams yra nepaprastai svarbu dalytis visais ugdymo projekto aspektais, ypač tuomet, kai mama ir tėtis gyvena atskirai, nes yra išsiskyrę.

Dr. Alberto Pellai

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 1