Nobel biocare

Ožiukų mamos, nebūkime ožkos!

Ir vėl pasigirsta šimtą kartų girdėtas „ne”, ir vėl trepsi mažos kojytės. Ir vėl mamai kyla klausimas – nusileisti ar pamokyti savo ožiuką, kad daugiau tai nepasikartotų. Tik priimdamos sprendimą pačios nebūkime kaip ožkos…

Tačiau turbūt retas susimąsto, kad ikimokyklinuko vos per septynerius metus laukia net keturios krizės – gimimo, pirmųjų metų, tuomet trečiųjų ir septynerių. Ir visiškai natūralu, kad jos nepraeina be pėdsakų. Veikiau priešingai – susirūpinti reikėtų, jei taip įvyktų. Krizės metu, kad ir kaip būtų sunku, mažas žmogutis auga, vystosi ir tobulėja. Tik vieni prie naujų aplinkybių pereina ir prisitaiko švelniai, kiti audringai ir sunkiai, o tretiems reikia padėti. Neįveikus krizių, neperkopus sunkumų žmogaus vystymasis tarsi sustoja, asmenybė tampa vienpusiška, mažėja kūrybiškumas, daugėja nerimo, tampa sunku įveikti stresą, o tai gali paveikti net ir fizinę sveikatą. Taigi svarbiausias patarimas – apsišarvuokite kantrybe ir pasitelkite išradingumą. Pateikiame siūlymų, kaip elgtis patekus į kelias situacijas.

Ot ir nevalgysiu!

Po tokio pareiškimo dažnam užverda kraujas – aš šitiek gaminau, o jis… Stop! Nuleiskite garą ir pradėkite galvoti ne apie save, o apie mažąjį valgytoją. Greičiausiai jūsų raginamas sėsti prie stalo nuskambėjo pernelyg įsakmiai, nesuteikdamas vaikui galimybės rinktis. Geriau paklauskite, ką jis valgys – košę, sriubą ar mėsytę. Labai tikėtina, kad vieną iš šių patiekalų mažylis išsirinks. Dar galite paklausti, į kurią lėkštę jam įdėti. Jums skirtumo nėra, o štai mažyliui jis gali būti didelis.

Ir vėl plautis rankas?

„O kam to reikia?” – staiga išgirstate. Ką darote? Nesiaiškinate, kodėl jis taip nusprendė, o tiesiog liepiate tuoj pat tą padaryti, ir viskas, arba pagrasinate, kas vaiko lauks, jei jūsų neklausys? Tai dar viena jūsų klaida. Mat bėda ta, kad vaikas veržiasi būti savarankiškas, o argi tai blogai? Išeitis paprastesnė, nei galite įsivaizduoti – paprašykite mažylio, kad padėtų nusiplauti rankas, tarkim, jums. Patikėkite – į jūsų pagalbos prašymą jis mielai atsišauks. Po to versti plautis rankas pačiam jau lyg ir nebėra prasmės – jo rankytės tikrai bus švarios. Įdomu tai, kad savarankiškumo troškimas lengvai virsta veržimusi rūpintis kitais. Dar vienas konflikto malšinimo būdas – bandymas sužaisti situaciją. Paimkite mažylio mėgstamiausią žaisliuką ir sakykite jam: „Labas, zuikeli, aš jau nusiploviau rankas, o tu? Ar žinai, kodėl grįžus iš lauko reikia plautis rankas?” Šalia esantis vaikutis savaime įsitrauks į pokalbį. Pasistenkite, kad jis pradėtų atsakinėti už savo mylimą žaisliuką.

Ne! Nenoriu namo!

Ne vienam taip yra nutikę, kai iš kiemo mažylį tenka parsivesti tarsi oželį iš rūtų darželio. Vaikas nori dar pažaisti, paskui dar pasisupti, o tada nusileisti nuo čiuožyklos ir taip be galo be krašto. Atminkite – laukas vaikui yra didelių galimybių erdvė, kurioje jis gali judėti, kalbėti ir gyventi. Čia jis gali pažaisti su kitais vaikais, t.y. patirti visą vaikystės, tyrinėjimo ir laisvės džiaugsmą. Viena nenoro eiti namo priežasčių – lauke geriau ir įdomiau. Gal galima tą laiką prailginti? Yra praktikų ir teorijų, teigiančių, kad vaikas lauke gali būti visą dieną. Jei tokių galimybių nėra, į pagalbą pasikvieskite visagalį dienos ritmą. O tai reikštų, kad lauke bus žaidžiama visada tuo pačiu metu, kaip ir tuo pat metu bus einama namo. Svarbu nepamiršti, kad į žaidimą įsitraukusį mažylį reikia raginti eiti namo pamažu, pavyzdžiui, primenant, kad po dešimties minučių jau eisite. Taip vaikui duosite laiko su tuo susitaikyti.
Renata Maslauskienė, konsultavo psichologė Dovilė Jankauskienė

Veidas.lt

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE