Kad mama vaikui – pati gražiausia ir geriausia, nesiginčija net tėčiai. Tačiau mes, mamos, vaiko tėtį zirzimu ir priekaištais vis tempiame iki idealo. Norime, kad jis skirtų vaikui daugiau dėmesio, dainuotų lopšines ir sėdėtų prie namų darbų. Bet ar mūsų pretenzijos – ne pagalys ratuose? Juk vaikui jo tėtis – taip pat pats geriausias!
Namie – ateivis
Taip, gimus kūdikėliui vyrams pakerta rankas ir kojas. Jie nusiginkluoja patys ir linkę išnykti iš kambario, kai iš to mažo ryšulėlio pasklinda abejotinas kvapelis. Pašnekinti jį – tas pats, kas kreiptis į ateivį iš kitos planetos jo kalba: „Gu gu gaa?” Nesąmonė kažkokia, o dar ir gėda šiek tiek… „Koks jis mažas ir bejėgis”, – svarsto vyriškis, meiliai žvelgdamas į savo naujagimį, ir… su palengvėjimu perduoda į saugų ir rūpestingą mamos glėbį.
Bet kas daugiau, jei ne tėčio humoras ir mokėjimas netradiciškai pažvelgti į situaciją kartais gelbsti, kai mamoms jau svyra rankos? Kai tas „ateivis” bliauna visą parą, o visi būdai nuraminti jau išbandyti, motinėlėms norisi tik bliauti kartu… Kam, jei ne tėčiui, į akis klius šimtą metų kampe dulkantis afrikietiškas būgnelis? Sukels juo baisų triukšmą ir – žiūrėk – mažasis užsičiaups. Kam, jei ne tėčiui, į galvą šaus diegliukų raitomo kūdikio nuogas pėdutes priglausti prie šalto veidrodžio? Mažasis žaibiškai pamirš, ką jam skauda. Žinoma, jums ir pačiai atims žadą, kai vėliau jūsų gyvenimo draugas stumtelės dar ne visai mokančią plaukti brangenybę nuo liepto, tačiau išniręs triumfo kupinas žvilgsnis bus įsmeigtas taip pat ne į jus, o į… tėtį.
Svarbu – mums, smulkmena – jiems
Taip, jie dažniausiai nežino pediatrės pavardės, o kai reikia sugirdyti tris šaukštus sirupo nuo kosulio, net vadovaudamasis surašyta instrukcija sugeba padaryti klaidų. Tėtis nenutuokia, kokio dydžio drabužius nešioja vaikas, ir nesiorientuoja, kas jam geriau sekasi mokykloje – lietuvių kalba ar matematika, o nuvarytas į tėvų susirinkimą gali nepataikyti į reikiamą klasę. Tad prieš palikdama juodu ilgesniam laikui išsiklausinėjate visų močiučių, tetų ir draugių, ar negalės bent akies užmesti.
Bet kažkaip tas paliktas vaikas lieka gyvas ir sveikas, nors gal ir ne pats sočiausias ar švariausias. Be to, jei jau tėčiai „užsikabliuoja” kurioje nors srityje vaiką ugdyti ir vystyti, tai greičiausiai ir „išvystys”… Vyrai nesidomi tokia gausybe dalykų kaip moterys, bet jeigu ko imasi – tai iki begalybės nuoširdžiai. Į viską gyvenime žiūri aiškiau ir karščiau. Jei mamoms dukrytė tiesiog graži, tai tėčiui – dieviška, ir jis trūks plyš įtaisys jai pūstą sijonėlį, net jei šeima savaitę neturės ko valgyti. O jau kaip didžiuosis berniūkščiui pirmąsyk numynus ant dviejų ratų, kaip kumšnojimais ar kvailais riksmais gąsdins praeivius, tarsi niekas kitas daugiau dviračiu važiuoti nemokėtų. Mamos vaikais giriasi subtiliau, o tėčiai – tiesmukiau, vartodami tokius žodžius, kaip „genijus”, „stebuklas” ir „čempionas”… Atspėkite, kurio iš jūsų žodžius atsimins užaugęs vaikas?
Aukštesnė instancija
Taip, šiuolaikiniai tėčiai dažnai vaikams virsta kone mistine būtybe – anksti ryte išeina, užsiima kažkokiais svarbiais reikalais, o vakare grįžta pavargę. Paklausti, ką veikia mamos, darželinio amžiaus vaikai vienas per kitą beria atsakymus, o į tai, ką veikia tėčiai, tesumąsto štai tiek: „Uždirba pinigėlius ir… bara”. Dėl ko? Ogi dėl visko… Dėmės ant kilimo, garsaus žvygavimo ir užsimiršus į kelnes prileisto sysio.
Bet neretai ir mes pačios įpilame alyvos į ugnį frazėmis: „Palauk, grįš tėtis, žinosi, kaip neklausyti!” Nė nepastebime, kad klijuojame tėčiui baubo etiketę. O negi iš darbo grįžusį baubą apsivysi rankutėmis ir įteiksi piešinėlį? Kita vertus, tėčio moralai išties įstringa tvirčiau, mat jie būna taiklūs ir mažiau graužiantys nei mamų. Jei pažymys blogas – tai blogas, ir nėra čia ko kapstyti giliau. Tėčiai moralų nelanksto – jie juos rėžia. Kartais skaudžiai, bet noras blogai elgtis praeina.
Meilė – tai ne bučiniai ant kiekvieno kampo
Taip, pasivaikščioti su vaiku išėjęs tėtis dažnai net nepersimeta su juo žodeliu, nesiveda už rankutės, o tik eina šalia – tarsi lydėtų. O nusibrozdinus alkūnę nepuola pūsti ir kartu raudoti, nes baisaus čia daikto…
Bet net jei tėčio rankos ne tokios švelnios, nepamirškite, kad jos stipresnės! Ir gali švystelėti du metrus į orą. Gal vyrai saldžiai nečiauška, nemoka pašnibždomis nubučiuoti paausio, bet argi to neatstoja užkutenimas iki žviegimo? Ir argi jų meilės neparodo ryžtas tučtuojau veikti įpėdiniui patekus į pavojų? O mes tik sustingstame kaip žaibo trenktos… Galų gale tėčiai myli mamas, o tai, patikėkite, didžiulė dovana vaikui.
