Prieš 20 metų akušerijos skyriuose bijota stacionarinės infekcijos, todėl moterys gimdymo namuose jausdavosi kaip policijos areštinėse.
Gimdyvių izoliacija nuo šeimos buvo visiška nesąmonė – pripažįsta gerai anuos laikus prisimenanti priedo „Būkime sveiki” viešnia, Panevėžio apskrities ligoninės gydytoja ginekologė Ona PAŠKONIENĖ.
– Vyresnės moterys gimdė be vyro ir artimųjų palaikymo, kalbėtis buvo leidžiama tik per gimdymo namų langus arba susirašinėti rašteliais, nes mobiliųjų telefonų nebuvo. Ko bijojo gydytojai ir akušerės?
– Stacionarinės infekcijos, kuri atspari daugeliui antibiotikų. Gimdyvės gulėdavo po 4-5 vienoje palatoje, gimdydavo po kelias, nes visoje ligoninėje tebuvo dvi gimdyklos. Neturėdavome vienkartinių priemonių. Patalynė, paklotai bei chalatai būdavo daugkartinio naudojimo, todėl tekdavo atlikti dezinfekcijas, kilnoti moteris iš palatos į palatą ir kuo griežčiausiai sekti, kad nebūtų pažeidžiamas nustatytas režimas.
Gimdymas ir pirmosios kūdikio gyvenimo dienos per dvidešimt metų pasikeitė iš esmės, į gimdyklas sugrąžinta artimųjų meilė ir džiaugsmas.
– Kokia jėga sugriovė tą baisią „geležinę uždangą”?
– Tuometis gimdymo namų vyriausiasis gydytojas Petras Knizikevičius nuvažiavo į Daniją ir su gatvės drabužiais pateko tiesiai į gimdyklą. Jis apstulbo pamatęs, kad per gimdymus dalyvauja ir vyrai, kad moterys gimdo po vieną, o naujagimis neatskiriamas nuo motinos. Grįžęs viską papasakojo mums ir ligoninės vyriausiajam gydytojui Česlovui Gutauskui. Ligoninės vadovas idėją keistis priėmė ir skyrė lėšų atskiroms gimdykloms įrengti.
Kai buvo įrengtos 5 naujos gimdyklos su atskira lova gimdyvei ir reanimacijos staleliu naujagimiui, prasidėjo ir lankymas. Iš pradžių vyrai bijojo, bet daugelis greitai suprato, kad į ligoninę ateina padėti savo šeimai. Kai pamato vaikelį, beveik visų akyse pasirodo džiaugsmo ašaros. Tai yra nuostabu.
Mes ėmėme keistis nuo 1992 m. Tuo metu mūsų šalyje buvo pradėta įgyvendinti perinatalinė programa. Ji sukėlė tikrą perversmą. Naujagimius imta registruoti nuo 22 savaitės ir 500 gramų, o iki tol būdavo skaičiuojami tik nuo 28 savaitės ir tik 1 kg vaikeliai buvo laikomi naujagimiais. Labai svarbus buvo ligoninių stacionarų suskirstymas į lygius. Pirmas lygis – rajonų, antras – apskričių ir trečias – perinataliniai centrai.
Šveicarijos Vyriausybė skyrė milijonus ir už juos nupirko įrangos. Atsirado echoskopai, inkubatoriai, naujagimių sekimo priemonės, specialus transportas. Tačiau svarbiausia vertybė buvo ta, kad Šveicarija ne pinigus davė, o pati už milijonus viską nupirko ir išmokė, kaip ta įranga naudotis. Ačiū Šveicarijai, nes dar ir dabar turime veikiančių, jos dovanotų aparatų.
– Kaip permainas sutiko moterys?
– Džiaugėsi, nes vietoj dviejų gimdyklų buvo įrengta dešimt. Tiesa, pradėjus mažėti gimdymų, palikome tik šešias. Nebeliko naujagimių kambario, kuriame seniau buvo laikomi nuo motinų atskirti kūdikiai. Vos gimę vaikeliai turi būti su mama. Palatoje leidžiama kartu būti ir artimiesiems – jie mažylį padeda prižiūrėti ir naktį. Motiną su vaikeliu konsultuoja ne kelios, o tik viena už viską atsakinga akušerė.
– Panevėžio apskrities ligoninė palanki naujagimiui. Ką tai reiškia?
– Naujagimis nuo pat gimimo liečiasi su mama, dar nenukirpus virkštelės paguldomas motinai ant pilvo, kad apsisėtų motinos infekcija, nes vis tiek su ja susidurs ir gyvens. Naujagimiui susidaro imunitetas, šeimyninė infekcija ima kovoti su pūlines ligas sukeliančiomis bakterijomis.
Antras svarbus dalykas – mama visą laiką būna su vaiku ir maitina jį tik savo pienu. Jokių buteliukų, čiulptukų, maisto papildų. Jei trūksta motinos pieno ir reikia primaitinti, kūdikis girdomas iš šaukštelio ar taurelės. Kūdikiai maitinami kada tik nori. Anksčiau būdavo reikalaujama griežtai laikytis režimo ir maitinti būtinai tik kas 3,5 valandos. Motinoms nebereikia kankintis ir nutraukinėti pieno – jo kiekis susireguliuoja savaime, pagal kūdikio poreikius.
– Skaudu, kai miršta kūdikis ar gimdyvė. Ar permainos padeda to išvengti?
– Nebepasitaiko išnešiotų naujagimių mirčių. Būna tik negyvagimiai. Dabar išgyvena ir 500 g kūdikiai. Gimdyvių anksčiau per metus mirdavo iki 12, dabar būna tokių metų, kai visos pagimdo laimingai. Išvengti nelaimių padeda gydytojų aukšta kvalifikacija, gera šiuolaikiška aparatūra. Jei yra rizikos nėštumui ar gimdymui, moterys laiku perkeliamos į aukštesnio lygio ligonines. Į Vilnių ar Kauną per valandą nuvežamos reanimobiliu.
– Ar dar susiduriate su kliūtimis, trukdančiomis gimti sveikam vaikeliui?
– Mane labai šiurpina nėščiųjų ir gimdyvių rūkymas. Man atrodo, kad iš dešimties nėščiųjų rūko 6. Nikotinas patenka į kraują ir spazmuoja placentos kraujagysles, todėl ji pasidaro neveikli, kūdikis gimdoje skursta. Rūkančių motinų vaikai gimsta mažesni, neatsparūs. Baisu, kai motinos ir žindo rūkydamos. Pasitaiko, kad gimdyti atvažiuoja visiškai girtos. Rekordininkė buvo 3,65 promilės girtumo, ji pagimdė nesveiką vaiką.
– Kada buvo lengviau dirbti – prieš dvidešimt metų ar dabar?
– Niekada nebuvo lengva. Kad ir kas atsitiktų, kaltinamas gydytojas. Kitose šalyse požiūris kitoks. Komplikuotus atvejus analizuojame. Jei randamas kaltininkas, perduodamas į teismą.
Pacientas ir gydytojas pas mus supriešinti, nors gydytojai niekuomet nenori blogo. Dviejų vienodų gimdymų nebūna, net dvyniai gimsta skirtingai, todėl sprendimus reikia priimti nedelsiant. Maždaug 10 proc. šeimų negali susilaukti vaikų, tačiau nepaima auginti paliktų vaikų. Skaudu, kad bevaikiai visą meilę atiduoda šunims, o našlaičio auginti nenori.
