Gudručio vaistinė

Gregory K. Popcak. Kaip tėvams kalbėtis su vaikais apie intymumą

Neseniai leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai” publikavo amerikiečių autoriaus Gregory K. Popcak knygą „Ar gandras atnešė, ar kopūstuose radome? Tėvų pokalbiai su vaikais apie intymumą”.

Norėdamas padėti skaitytojams ugdyti vaikus būti „seksualiai sveikais ir seksualiai šventais”, knygos autorius derina patikimą katalikišką požiūrį su dabartiniais psichologijos ir vaiko raidos tyrimais. Mėgina atsakyti į klausimą, kaip kalbėtis apie seksą su savo vaiku, atsižvelgiant į jo amžių?
Ką reikia padaryti, kad parengtume savo jauną suaugusįjį santuokai?

Gregory K. Popcak yra licencijuotas klinikos socialinis darbuotojas, Pastoral Solutions Instituto direktorius, dirbantis su katalikų psicho-terapeutų, teologų ir gydytojų, kurie specializuojasi rasti katalikiškus atsakymus į sudėtingus gyvenimo klausimus, patariamąja taryba. „Bernardinai.lt” skaitytojams siūlome šios knygos įvadą.

Aną mėnesį jūsų trimetis jūsų paklausė: „Bet kaip kūdikiai patenka į mamos pilvuką?” Prieš dvi savaites jūsų penkiametis sūnus pasidomėjo, kodėl tėčiui „ten apačioje” auga plaukai, o jam ne. Paskui buvo ana savaitė, kai jūsų vienuolikmetė dukra nuėjo į tualetą manydama, kad jai skauda pilvą, ir staiga ėmė klykti iš siaubo: „Mama! Gelbėk! Aš kraujuoju!” Vos vakar po savo trylikmečio sūnaus čiužiniu radote Playboy egzempliorių, o šiandien po pietų – nors jūs to dar nežinote – jūsų penkiolikmetė dukra ketina parėjusi iš mokyklos jums pasakyti, kad ji pakviesta į savo pirmąjį pasimatymą (Žioptelit. Suspaudžia širdį. Ji sudunksi.)

Nors nuoširdžiai tikiuosi, kad jums niekad nereikės tvarkytis su visais šiais dalykais iškart, jie kelia įdomų klausimą. Ar kiekvienu iš šių atvejų žinotumėt, kaip reaguoti meiliai, švelniai ir tiksliai, kad jūsų vaikai prie jūsų kojų galėtų išmokti, kaip tapti ir lytiškai šventu, ir lytiškai sveiku? Ar imtumėte mikčioti ir maltis vietoje; jūsų burna išdžiūvus, delnai suprakaitavę, jums darosi silpna ir desperatiškai ieškote arba stipraus gėrimo, arba vietos prigulti – o gal abiejų?

Vienaip ar kitaip, nėra emocingesnio ir emociškai reiklesnio vaikų auklėjimo aspekto, kaip tvarkymasis su besiformuojančiu jūsų vaiko lytiškumu ir pagarbus jo ugdymas. Aš manau, kad tai dvigubai sunkiau krikščionims tėvams, kurie, norėdami, kad jų vaikas tiek visapusiškai išvystytų savo lytiškumą, kiek to siekia Dievas, taip pat nori, kad jų vaikas įvertintų ir lydinčią tą lytiškumą atsakomybę bei dvasinę svarbą.

Atsiprašau, ar namuose yra superherojus?

Visada maniau, kaip būtų nuostabu, jei būtų superherojus, kuris galėtų vesti mus per tokius apgaulingus vaikų auklėjimo vandenis. Kai tik iškiltų sunki vaikų auklėjimo situacija, kaip kad bet kuri iš tų, kuriomis pradėjau šį įvadą, galėtume įsijungti vėliausią ŠEIMOS VYRO nuotykių epizodą („Greitesnis už varvančią nosį! Stipresnis už dvisluoksnį tualetinį popierių! Vienu šuoliu gebąs peršokti aukštus Lego bokštus!„) ir gėrėtis, kaip apsiaustuotasis šeimos gyvenimo stebuklas vienu mostu mikliai sprendžia šeimos problemas.

Deja, to nebus. Bet tikiu, kad turėdamas deramus įrankius kiekvienas tėvas savo vaikams (stebuklingam berniukui ir mergaitei) gali būti ŠEIMOS VYRU ar SUPERMAMA. Viliuosi, kad ši knyga bus vienas iš tų įrankių, kuris ne tik padeda jums prasmukti per krizes, kurios lydi jūsų vaiko lytinę raidą, bet dar svarbiau, kiek tai įmanoma, pirmiausia neleisti toms krizėms kilti.

Bet ar aš privalau?

Be abejo, visi mes žinome, kad privalome parengti savo vaikus pilnametystei. Iš tiesų visa vaikų auklėjimo esmė – parengti mūsų vaikus turėti sveikus, brandžius santykius (ir su kitais, ir su juos sukūrusiu Dievu). Tačiau kai mums prisieina mokyti savo vaikus apie seksą, kiekviename iš mūsų yra dalis, norinti išsisukti nuo to vaidmens.

Aną dieną vienam savo draugui pasisakiau, kad rašau knygą apie tai, kaip vaikams kalbėti apie seksą. Tas mano draugas – labai solidus katalikas, rimtai žiūrintis į savo tikėjimą ir labai besistengiantis juo gyventi savo šeimoje, bet išgirdęs šią temą ėmė gailiai šypsotis ir purtyti galvą. „Norėčiau pažiūrėti, ar turi apie tai ką pasakyti,” tarė jis. „Ką tik kalbėjau apie tai su kai kuriais bendradarbiais”. Paskui pusiau juokais pridūrė: „Žinau, kad negaliu to daryti, bet didelė manęs dalis nori pasakyti mano vaikams – eikite ir išmokite to gatvėje kaip ir aš. Mano tėvai niekad nekalbėjo apie seksą. Ar tu šaipaisi iš manęs? Aš net nežinau, nuo ko pradėti.”

Žinoma, mano draugas kalbėjo ne visai rimtai, bet jo komentarai iškelia kelis puikius klausimus. Ar mes tikrai privalome savo vaikus mokyti apie seksą? Ar to negali padaryti mokyklos? Ar jie negali tiesiog išmokti to savarankiškai? Arba dar geriau, ar jų sveikas, krikščioniškas lytiškumas nesužydės tiesiog savaime, jei aš laikysiu juos burbule (nežinioje) ir niekad nieko jiems nesakysiu?

Tikiuosi, kad atsakymai į šiuos klausimus akivaizdūs (dėl visa ko – jie yra „taip”, „ne”, „ne” ir „ne”), bet norėdami būti tikri pažiūrėkime, ką šiuo klausimu sako Bažnyčia.

Seksualinis auklėjimas yra tėvų teisė ir pareiga ir šiam auklėjimui ji turi rūpestingai vadovauti tiek namuose, tiek parenkant bei kontroliuojant kitas auklėjimo institucijas. Ta prasme Bažnyčia patvirtina savo teisę pagelbėti, o mokykla įpareigota bendradarbiauti su tėvais, organizuodama seksualinį auklėjimą tokia pat dvasia, kuri gaivina tėvus [paryškinimas mano]. Familiaris Consortio 37

Taigi žiuri apsisprendusi. Bažnyčia, kiek tai liečia seksualinį jūsų vaikų auklėjimą, sako: „Jūs turite teisę tai daryti!” Žinoma, su šia teise ateina tam tikri įsipareigojimai. Kaip tėvai turime deramai formuoti savo sąžinę seksualinės etikos klausimais, taip pat šviestis, kokie geriausi mūsų vaikų lytiškumo lavinimo metodai. Norėdamas padėti jums šiame procese, siūlau toliau pateiktus dešimt punktų, kuriuos jums reikia turėti galvoje skaitant Virš paukščių ir bičių. Šiuos punktus visoje knygoje išrutuliosime visapusiškiau, bet noriu, kad nuo pradžių žinotumėte, ko ieškoti ir ką turėti galvoje, kai skaitysite tolesnius skyrius. Panašiai kiekvienas iš tolesnių punktų pasufleruotas arba tiesiogiai paimtas iš Žmogaus seksualumo tiesa ir prasmė (plg. 6.1 skyrelį).

Dešimt patarimų mokytojui (taigi tau)

1. Visi vaikai skirtingi savo brandumo lygiu ir protiniais gebėjimais. Jums, kaip tėvams, priklauso būti jautriems kiekvieno iš jūsų vaikų lygiui (t.y. prašau, venkite „vieno kurpalio” metodų) dalijantis informacija apie seksualumą.

2. Apskritai kalbant, pirmaeilė tėvo pareiga – mokyti/duoti sveiko seksualumo pavyzdį savo sūnums, o motinos pirmaeilė užduotis – mokyti/duoti sveiko seksualumo pavyzdį savo dukroms. Tačiau tai nėra tik vienam skirta atsakomybė, nes kiekvienas iš tėvų turi kai ką svarbaus pamokyti kiekvieną vaiką, nepriklausomai nuo lyties. Tačiau kiekvienas iš tėvų niekad neturi pamiršti savo pareigos būti geru pavyzdžiu ir mokytoju to, ką reiškia būti krikščioniu ar krikščione.

3. Kalbėdami apie seksą, turėtume visada pasirūpinti sieti jį su jo dvasiniais ir moraliniais matmenimis. Seksas – kai kas, įtraukiantis visą dvasinį, emocinį ir fizinį asmenį. Nepakanka mechaniškai informuoti. Privalome mokyti savo vaikus, kaip turėti vientisą seksualumą.

4. Darant savo vaikams pastabas už netinkamus lytinius komentarus, savęs lietimą ir kitą elgesį, neužtenka pasakyti „Nedaryk šito!”. Turime vengti baudžiamųjų priemonių, kurios sudaro įspūdį, kad seksas – kažkas blogo ar bijotino. Visada turime taktiškai, doroviškai paaiškinti, kodėl toks elgesys neteisingas, ir gebėti paaiškinti, kodėl mūsų siūlomos dorovinės alternatyvos yra geriau vaiko kūnui, protui, sielai ir santykiams. Pastarasis punktas – absoliučios svarbos.

5. Nepakanka tiesiog pateikti informaciją apie seksą ir dorovę. Turime nuolat ir noriai būti savo vaikams kantrūs pavyzdžiai, mokytojai ir patikėtiniai. Atsiskleidžiant mūsų vaikų seksualumui, turime vaidinti aktyvų vaidmenį kiekviename tarpsnyje, patardami ir padėdami. Turime stengtis savo vaikų akyse seksualiniais klausimais būti jautrūs ir įtikimi autoritetai.

6. Turime mokyti savo vaikus sveikos pagarbos savo kūnams, protams ir sieloms, ir tikros pagarbos žmonių, kuriuos Dievas nukreipia į jų kelią, kūnams, protams ir sieloms.

7. Bet kokios drausmės tikslas turėtų būti išmokyti vaiką savidrausmės. Turime duoti vaikams įrankius, kurių jiems reikia, kad vertintų savo aplinką iš mylinčios ir tikėjimo kupinos perspektyvos.

8. Skaistumas – ne tas pat kaip slopinimas. Turime mokyti savo vaikus apie galią, jėgą ir džiaugsmą, kylantį iš savitvardos, ir kaip pasirinkimas būti skaistiems didina jų šansus turėti laimingesnę santuoką, sveikesnį gyvenimą ir gražesnę sielą.

9. Tėvai negali viso to padaryti vieni patys. Mes turime būti pasiruošę priimti kompetentingą pagalbą iš kvalifikuotų šaltinių. Į tai įeina gerų knygų seksualumo tema skaitymas ir pasirengimas iškilus reikalui tartis su auklėjimo, psichologijos, teologijos ir vaiko raidos ekspertais.

10. Visame kame, ką darome ir ko mokome, turime visada turėti omenyje, kad Dievas veikia greta mūsų. Jo malonė įgalina mus ir mūsų vaikus kasdien augti dorybe, o kai mums nepasiseka, mums yra jo gailestingumas. Per maldą ir dalyvavimą sakramentuose turime nuolat ieškoti Viešpaties vadovavimo, to paties mokyti ir savo vaikus.

Aukščiau pateiktieji dešimt punktų – sunkoka užduotis, bet pažadu, kad visoje knygoje tyrinėsime šias temas ir pateiksime daug įrankių, kad padėtume jums įgyvendinti šiuos idealus.

Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas

Bernardinai

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE