Pirmasis Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas buvo parengtas ir pateiktas Seimui svarstyti dar 2003 m. sausio 21 d., priimtas svarstymui 2004 m. Tuomet buvo ilgai svarstoma, visuomenėje virė diskusijos, buvo protestuojama, deramasi, ginčijamasi.
Prieš keletą mėnesių buvęs sveikatos ministras A. Čaplikas pareiškė, kad reikia priimti patobulintą Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, nesvarbu kokį, kad tik būtų. Ar galima dirbtinio apvaisinimo srityje, kur dažnai iškyla etikos, moralės klausimai, vadovautis principu „kad tik būtų”? Apie Bažnyčios ir medikų nesutarimų priežastis, apie pirmąjį ir dabartinį įstatymą kalbamės su Vytauto Didžiojo ir Romerio universitetų profesoriumi, kunigu Andriumi Narbekovu ir gydytoja ginekologe, nevaisingumo gydymo specialiste Gražina Bogdanskiene. Kalbino ir tekstą parengė Daiva Ausėnaitė.
ISTORIJA
Andrius Narbekovas. Prieš dešimt metų, kai buvo svarstomas pirmas įstatymo projektas, mes laikėmės pozicijos, kad dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje iš viso neturi būti. Diskusijos buvo sunkios, nes mes tuomet nekėlėm net klausimo dėl perteklinių embrionų, lytinių ląstelių donorystės ir kitų su dirbtiniu apvaisinimu susijusių problemų, bet bendrai traktavome, kad vaikas turi atsirasti iš santuokinio akto. Mes tiesiog svarstėm bendrai, pritarti ar nepritarti dirbtiniam apvaisinimui. Tada buvo surinkta 80 000 žmonių, pasisakančių prieš dirbtinį apvaisinimą parašų.
Gražina Bogdanskienė. Aš tame pasipriešinimo kontekste buvau pirmoji medikė Baltijos šalyse, pradėjau steigti nevaisingumo gydymo kliniką. Ir prakalbau apie dirbtinį apvaisinimą. Norėjau padėti žmonėms susilaukti vaikų. Tik pradėjus dirbti ir nusprendus įvesti naujus terminus, suvokiau, kad šioje temoje yra ir kitaip mąstančių. Taip ir diskutuojam iki šiol (šypsosi).
Andrius Narbekovas. Mums tuomet buvo sunkiau argumentuoti, dabar kai diskutuojama apie esmines blogybes, susijusias su dirbtiniu apvaisinimu, diskutuoti lengviau. Kaip žinome, dirbtinis apvaisinimas egzistuoja ir šioje srityje dirbama toliau… Blogai, kad dirbama taip, kaip kam patinka. Iš principo sureguliuoti viską įstatymais, aš manau, jau yra subrendęs reikalas. Bažnyčios pozicija vienareikšmiška – dirbtinis apvaisinimas nėra moraliai nei geras, nei blogas, jei kalbame bendrai, bet turime kalbėti apie atskirus metodus. Bažnyčia pasisako prieš tam tikrus metodus, kurie yra vertinami kaip nemoralūs dėl labai aiškių moralinių kriterijų. Iš dirbtinio apvaisinimo reiškinio turim eliminuoti draustinus, nemoralius dalykus.
Norint, kad dirbtinis apvaisinimas pagal Bažnyčios moralinį mokymą būtų moralus, turi būti išpildomi trys kriterijai. Apvaisinime turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės, kad tai būtų vyras ir žmona, ir po to gimęs vaikas turėtų savo genetinius tėvus. Kitas reikalavimas, apvaisinimas turi įvykti in vivo – moters organizme. Trečias reikalavimas – turi būti santuokinio akto integralumas, kitaip sakant, vaiko atsiradimas negali būti atskirtas nuo sutuoktinių meilės perdavimo. Jeigu tuos tris kriterijus klinika atitinka, tik sakyčiau, Dieve duok sveikatos, įrangos ir galimybių.
Gražina Bogdanskienė. Mes savo darbe sąmoningai neskirstome žmonių pagal kažkokius kriterijus. Man visi pacientai, kurie negali pastoti, yra gydomi žmonės. Šiuo atveju labai skiriasi medikų ir Bažnyčios požiūris į sąvoką „gydyti”.
Andrius Narbekovas. Iš esmės dirbtinio apvaisinimo procedūros negydo nevaisingumo. Pavyzdžiui, jeigu yra kiaušintakių nepraeinamumas, medikai daro rekonstrukcines kiaušintakių operacijas. Čia yra nevaisingumo gydymas, nes atstato kiaušintakio nepraeinamumą. 8 proc. moterų tokiu būdu grįžta vaisingumas. Tokiai moteriai atlikus pagalbinio apvaisinimo procedūrą, ji ir toliau liks nevaisinga. Arba, jei yra nevaisingumai sukelti menstruacinio ciklo sutrikimų, dėl ko negali subręsti kiaušialąstės. Medikai taiko hormoninį gydymą. Moterys pavartoja medikamentus ir gali pastoti. Tai vadinama gydymu, šiais atvejais taikyti žodžių dirbtinis apvaisinimas net neverta. Yra ligos – policistozė, endometriozė – šių ligų gydymas yra nevaisingumo gydymas.
Tačiau, tarkim, lytinių ląstelių donorystė tikrai nėra ligos gydymas. Studentams dažnai sakau: „Jei vyras yra nevaisingas, jo žmoną apvaisins su donoro sperma, tai ar pagydys to vyro nevaisingumą?” Todėl tokių metodų aš negaliu vadinti gydymu.
NEVAISINGUMAS
Andrius Narbekovas. Neretai medikai prisideda prie vaisingumo slopinimo, skirdami kontraceptines tabletes. Reikėtų labai aiškiai pasakyti, kas yra liga ir kas yra sveikata. Jei vaisingumas yra sveikata, tai reikia padėti moterims jį atkurti, palaikyti, išlaikyti.
Ne paslaptis, kad tie patys abortai yra viena iš nevaisingumo priežasčių. Po aborto padidėja negimdinių nėštumų procentas. Amerikoje, kai 1973 m. buvo leisti abortai, padidėjo ir negimdinių nėštumų procentas – vos ne 400 proc. O negimdinio nėštumo operacijos dažniausiai baigiasi nevaisingumu dėl kiaušintakio traumavimo.
Gražina Bogdanskienė. Taip, tai teisybė. Anksčiau abortai buvo daromi itin dažnai, neretai jie komplikuodavosi, iš to išsivystydavo įvairios kiaušintakių ligos. Tai nulemia moters negalėjimą pastoti. Man tik liūdna, kad ilgainiui tai tapo stereotipišku požiūriu. Žmonės į negalinčią pastoti moterį žiūri kaip į pasidariusią abortą, nors iš tiesų nevaisingumo priežasčių spektre yra daugybė kitų ligų, nulemiančių moters negalėjimą susilaukti vaiko. Ateina moteris ir mušasi į krūtinę „nedariau aborto, nedariau”. Apžiūrim ir matom, kad nedarė, tačiau ji jau pajuto visuomenės pasmerkimą.
Abortas padaro neigiamą įtaką ir hormonų pusiausvyrai. Tai sukelia didelį stresą organizmui. Paskui matom menstruacinio ciklo sutrikimų, kurie yra hormoninio pobūdžio, ir jie ilgainiui sukelia nevaisingumą.
Andrius Narbekovas. Jeigu ant klinikos durų parašyta vaisingumo klinika, o ten daromi abortai, nesuprantu, kas sieja tuos dalykus. Vienintelis vardiklis, kad už tai moka? Ar taip kuriamas būsimas klientas? Lietuvoje yra tokių „vaisingumo klinikų”… Todėl ir gerbiu gydytoją G. Bogdanskienę, kad ji nedaro abortų. Jeigu pasirinktas pagalbos žmonėms kelias, pagalbos susilaukti kūdikio, vadinasi, neturi būti nuo jo nukrypstama.
Gražina Bogdanskienė. Tas abortų momentas gydant nevaisingumą kartais išlenda netikėtais aspektais. 2004 m. Italijoj buvo priimtas įstatymas, kuris nustatė dedamų į gimdą embrionų skaičių. Iki to įstatymo Italijoje į gimdą buvo galima dėti kiek nori embrionų, nes ne visi įsitvirtina. Ir jeigu užsimezga daugiau nei vienas, o dažnai būna, kad užsimezga ir trys, ir penki ar net septyni, tuomet tenka kitus pašalinti… Todėl daugelis valstybių ėmė įstatymais reguliuoti dedamų į gimdą embrionų skaičių.
Dar noriu pakalbėti apie psichologinį padaryto aborto aspektą. Moteris jaučia stiprų kaltės jausmą. Mes turim tokių pacienčių. Darom tyrimus ir nerandam priežasties, kodėl moteris negali pastoti. Renkant anamnezę, išaiškėja, kad buvo nėštumo nutraukimas. Moteris prasitaria, kad tas abortas, matyt, užtraukė jai savotišką bausmę – nevaisingumą. Išryškėja vadinamoji psichosomatika (kai mintys, jausmai virsta fiziniais sveikatos sutrikimais), ir moteris tik dėl to kaltės jausmo negali pastoti.
EMBRIONAI
Andrius Narbekovas. Vaiko prigimtinė teisė gimti iš meilės ir turėti abudu tėvus. Kalbant apie dirbtinį apvaisinimą, todėl ir yra tokia Bažnyčios pozicija, kad negali būti vaikas pradėtas be tėvų genetinės informacijos kažkur laboratorijoj, be lytinio akto, be meilės. Kartais man sako apie tokius atvejus, kai moteris gimsta be kiaušintakių, kai vyras prieš chemoterapiją užsišaldo spermą. Nors tai reti atvejai, bet Bažnyčia vis tiek kalbėdama apie naujos gyvybės pradžią, teigs, kad ji turi atsirasti iš santuokinio akto ir užsimegzti turi motinos organizme. Tai yra fundamentalus Bažnyčios mokymo elementas, nes išplaukia iš žmogaus lytiškumo esmės ir iš vaiko orumo. Moralinis mokymas išimčių nenumato, nes egzistuoja objektyvi moralinė tvarka. Bažnyčia pasisako prieš moralinį reliatyvizmą kuomet bandoma pateisinti tam tikrais ypatingais atvejais nemoralius dalykus. Juk akivaizdu, kad laboratorijoje nėra meilės perdavimo, ten vyksta tik lytinių ląstelių sujungimas.
Gražina Bogdanskienė. Mes po dirbtinio apvaisinimo poroms siūlom grįžus namo pasimylėti (šypsosi). Manau, kad tas artumo poreikis yra svarbus. Ir matom, kad poroms to trūksta, todėl ta mūsų rekomendacija ne tokia jau ir juokinga. Žmonių sąmonėje įsitvirtinęs suvokimas, kaip turi būti pradėtas vaikas, ir jiems tos pradžios norisi, nors jie suvokia, jog kūdikio susilauks tik su medikų pagalba.
Andrius Narbekovas. Kūdikis, gimęs po dirbtinio apvaisinimo procedūros, nenustoja būti vertybė. Nepaisant to, kaip jis buvo pradėtas, jis pats yra gėris. Tačiau reikia kalbėti apie psichologines pasekmes vaikams, kurie gimė po dirbtinio apvaisinimo. Vienas prancūzų mokslininkas yra net parašęs veikalą „Embrionas ant kušetės”. Jis rašo apie išlikimo kaltės sindromą. Šitas sindromas pirmą kartą buvo aprašytas po Vietnamo karo. Kariai, likę gyvi, jautėsi kalti, kad jie gyvi, o kiti žuvo. Dabar toks dalykas išryškėja su dirbtinio apvaisinimo pagalba gimusiems vaikams. Jie liko gyvi, kai tuo tarpu dirbtinio apvaisinimo procese daug embrionų žuvo.
Po intracitoplazminės injekcijos išgyvena vos keli embrionai, taip pat daug embrionų žūsta ir po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros. Todėl galima vienareikšmiškai teigti, kad gerokai daugiau embrionų žūsta nei gimsta. Vien embrionų užšaldymas yra didelė moralinė problema, nes atšildymo procese pusė embrionų žūsta.
Gražina Bogdanskienė. Dėl tų embrionų skaičiaus norėčiau paprieštarauti. Daug metų dirbu šioje srityje ir matau, kad jau formuojasi mitai dėl liekančių embrionų skaičiaus. Turiu patikinti, kad nelieka tiek daug embrionų, kaip žmonės įsivaizduoja. Į mus kreipiasi vis vyresnės moterys, amžiaus vidurkis 35-36 m. Natūralus vaisingumas tokiame amžiuje jau būna sumažėjęs. Dėl vyresnio amžiaus susiformuoja mažiau lytinių ląstelių (paskyrus gydymą subręsta ne viena, kaip įprasta, o daugiau kiaušialąsčių). Kokiai 25-erių gali išsistimuliuoti ir 15 ląstelių. Tačiau dažniausiai būna 4-6 kiaušialąstės. Užpernai skaičiavom statistinį kiaušialąsčių vidurkį – 8. Mūsų apsivaisinimo procentas yra 50-60 , vadinasi, apie 4-5 pirminės ląsteės susijungia. Ar vertinti tao kaip žuvimą? Turbūt kad ne, nes tas procesas yra visiškai toks pat, kaip gamtoje. Iš tų penkių susijungusių ląstelių toliau dalijasi ne daugiau kaip 70 proc. Jei matau embrione du probranduolius ir pirmą parą jie nesidalija, nesidalija antrą parą, aš darau prielaidą, kad jie nesidalintų ir organizme. Lieka trys embrionai, kurie ir įdedami į gimdą. Vadinasi, jokių prieštaravimų tarp įstatymo ir realybės nėra.
Andrius Narbekovas. Negaliu su tuo sutikti, nes dirbtinio apvaisinimo klinikose yra daugybė užšaldytų embrionų. Tai iš kur jie atsirado? Embrionas – tai yra užsimezgusi žmogaus gyvybė. Net įstatymo projektuose jau buvo nesiginčijama, kad embrionas yra žmogaus gyvybė nuo apvaisinimo momento. Embrionas nėra tas pat, kas lytinė ląstelė. Italijoje nueita teisingu keliu, nes ši šalis turi didelę dirbtinio apvaisinimo patirtį, todėl anksčiau nedraudusi kurti ir šaldyti perteklinių embrionų, dabar draudžia sukurti daugiau kaip tris embrionus, taigi ir šaldyti nėra ką. Italijoje imta užšaldyti kiaušialąstes, taikant vitrifikacijos metodiką, todėl tokiu būdu jie išvengia embrionų mirčių atšildymo metu.
Gražina Bogdanskienė. Kokie anksčiau buvo motyvai dėl didesnio skaičiaus embrionų šaldymo? Moteriai duodami hormonai, gydymas ne itin gerai veikia jos sveikatą. Pati kiaušialąsčių paėmimo procedūra sunki, reikalingos ir nemažos finansinės išlaidos. Todėl pasidarius embrionų „atsargą”, galima išvengti visų tų pakartotinų procedūrų.
Andrius Narbekovas. Kai šaldomos kiaušialąstės, nereikia sukurti tos krūvos embrionų ir prarasti juos atšildymo metu. Tada atšildomos ne daugiau kaip trys kiaušialąstės ir jos apvaisinamos. Jeigu susikūrė vienas ar trys embrionai, juos ir įdeda į gimdą. Jeigu neįvyko apsivaisinimas, vėl atšildo kiaušialąstes ir vėl bando dirbtinai apvaisinti.. Šiuo atveju nėra tų problemų, kurios kelia įtampą – nereikia moteriai vėl skirti hormonų kiaušidžių stimuliacijai, o tai tikrai moters sveikatai nėra naudinga, ir nėra atliekamų embrionų. Kai embrionai yra šaldomi ir dar vyksta jų atranka pagal kažkokius kriterijus, tada jau prisiimamas Dievo vaidmuo. Turėtų būti moraliai nejauku išmetant kai kuriuos kaip ne visai „kokybiškus” ar nebereikalingus.
Gražina Bogdanskienė. Dėl tų perteklinių embrionų, aišku, iškyla tam tikrų dilemų. Jie yra savotiškas galvos skausmas. Praeina laikymo terminai (įvairiose šalyse šaldymo terminas yra skirtingas), pora išsiskiria. Kartais pora natūraliai susilaukia savo vaiko ir ką tada daryti su jų embrionais?
Kai kurie žmonės vadina juos savo vaikučiais, prašo saugoti. Yra tokių, kurie juos palieka ir pamiršta. Aš jau penkerius metus saugau vienos moters embrionus ir negaliu niekaip prisiskambinti tai moteriai… Vieni žmonės vertina ir brangina embrionus, kiti žiūri į tai atsainiau. Moralė man neleidžia jų sunaikinti. Žmonėms visuomet sakome, kad embrionas – tai gyvybės pradžia. Kartais rodome juos per mikroskopą.
Andrius Narbekovas. Turiu tokį parapijietį, kuris buvo atėjęs pasitarti, ką daryti su užšaldytais embrionais. Panašių konsultacijų jau esu turėjęs ne vieną. Pasaulyje net yra tokia tendencija – bandoma įsivaikinti embrionus, nes norima jiems suteikti šansą išgyventi… Gali pasiimti kūdikį iš vaikų namų, bet gali įsivaikinti embrioną. Manau, kad to nereikėtų net reglamentuoti. Nors jeigu nebūtų perteklinių embrionų, neiškiltų toks šios problemos sprendimo aspektas. Neiškiltų problemų ir dirbtinio apvaisinimo klinikoms su atliekamais ir niekam nereikalingais embrionais. Tik manau, kad ne visi taip į embrioną žiūri, kaip gyd. Bogdanskienė. Jei daro abortus ir žudo iki 12 sav. negimusius vaikus, tai ką jiems reiškia embrionas?!
Kokia yra pasaulio praktika, įstatymų situacija dėl embrionų?
Andrius Narbekovas. Ne daugiau kaip trys embrionai leidžiami Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Jeigu pasaulyje nebūtų tokios praktikos, apie tai nekalbėtume. Tos šalys, kurios turėjo labai liberalius įstatymo projektus, ta pati Italija, po kurio laiko perrašė įstatymą. Švedijoje sveikatos ir socialinės gerovės taryba išleido gaires, kurios nustato, kad ne daugiau kaip vieną embrioną galima implantuoti. Dėl motinos ir vaiko sveikatos.
Gražina Bogdanskienė. Mūsų šalyje dedami du arba trys embrionai. Skandinavai jau pradėjo kalbėti apie vieną embrioną. Ir gydytojas, ir pacientas nori, kad vienos procedūros metu įvyktų apvaisinimas ir pastojimas. Tas noras, aišku, susijęs ir su pinigais. Procedūros nėra pigios, o valstybės paramos nėra jokios.
Anglijoje yra apribota – iki 40 m. moteriai dedami ne daugiau kaip du embrionai. Vakarų šalyse laikomasi nuomonės, kad, įdėjus du ar tris embrionus, pastojimo tikimybė yra vienoda. Mes dar laikomės tos nuomonės, kad daugiau embrionų padidina pastojimo tikimybę.
Žiūrint ne iš moralinės pusės, gal skandinavams nesunku griežtinti tuos įstatymus, nes valstybė prisideda prie šių procesų. Jeigu moteris nepastoja, tai procedūros pakartojimas jai taip smarkiai nekerta per piniginę kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje.
KOMPENSAVIMAS
Kaip vertinate nevaisingumo gydymo kompensavimą?
Andrius Narbekovas. Nevaisingumo gydymas, kaip ir kitų ligų, turėtų būti kompensuojamas. Bet jei kalbam apie pagalbinio apvaisinimo procedūras, embriono sukūrimą ir jo įkėlimą, kas nėra tiesiogiai nevaisingumo gydymas, tai jau yra kitas klausimas.
Belgijoje yra labai liberalus dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas. Vienkartinio embrionų persodinimo į gimdą ir embrionų šaldymo ribojimo klausimus sprendžia per finansavimą. Valstybė finansuoja pirmus šešis apvaisinimo ciklus moterims iki keturiasdešimt metų. Bendra taisyklė – moterims iki 35-erių metų kompensuoja vieną procedūrą, kai įsodinamas vienas naujas embrionas. Kitos procedūros kompensuojamos, kai įsodinami ne daugiau kaip du nauji embrionai (čia apie šaldymą net nekalbama). Nuo 35 iki 39 metų moterims kompensuojama viena procedūra, kai įsodinami ne daugiau kaip du nauji embrionai. O kitos procedūros kompensuojamos, kai įsodinama ne daugiau kaip trys nauji embrionai.
Nepaisant įstatymo liberalumo, vis dėlto ribojamas embrionų skaičius, kompensacija nėra šimtaprocentinė ir kalbama tik apie nešaldytus embrionus.
Gražina Bogdanskienė. Negalima teigti visuomenei, kad valstybė visai neremia nevaisingumo diagnostikos ir gydymo. Finansuojamas kiaušintakių praeinamumo tyrimas, gydymą, operacijos, laparoskopijos diagnostikos operacijos, ginekologinę apžiūrą, medikamentinis ir chirurginis endometriozės gydymas. Vyrams gydomi prostatitai, lytinių keliu plintančių infekcijų gydymas nemokamas, tyrimai mokami. Jeigu latakėliai užanka, nei chirurginio, nei medikamentinio gydymo nėra – pagerinančio judrumą ir spermos kokybę. Tokiems vyrams lieka tik pagalbinio apvaisinimo procedūros.
Andrius Narbekovas. Norint tą įstatymą pakeisti, kad jis padėtų žmonėms, reikia jį padaryti tokį, kad nekeltų daugiau problemų nei pats nevaisingumas. Įstatyme neturi būti rifų, ant kurių nemažai pasaulio valstybių jau buvo „užšokę”. Manau, kad priėmus normalų įstatymo projektą, lengviau būtų kalbėti ir gal net savaime išsispręstų finansavimo klausimai. Dabar norisi ir finansavimo, ir liberalaus įstatymo. Jeigu būtų priimtas į itališką panašus įstatymas, visuomenė daug mažiau priešintųsi. Bažnyčia, išlaikydama savo poziciją dėl dirbtiniam apvaisinimui keliamų reikalavimų, palankiau vertintų įstatymo projektą, kuriame būtų neleidžiama sukurti perteklinius embrionus, būtų draudžiama lytinių ląstelių vadinamoji „donorystė”.
GYVENIMAS BE VAIKŲ
Andrius Narbekovas. Kas yra vaikas šeimoje? Vaikas į šeimą ateina kaip dovana. Sutuoktiniai dovanoja save vienas kitam per santuokinį aktą, o vaikas yra to dovanojimo apvainikavimas, jis į santuoką ateina kaip dovana. O dovaną gali gauti arba negauti. Dovanos negali reikalauti. Dovana yra tai, ko aš negaliu nusipirkti. Kai vaikas atsiranda iš to savęs dovanojimo vienas kitam, vaikas yra priimamas besąlygiškai.
Nepamenu, kuriame įstatymo projekte buvo akcentuojama, kad įstatymas turi atsižvelgti į būsimą vaiką, galvojant apie jį. Jeigu galvojam apie vaiko gerovę, tai nėra jo gerovė būti užšaldytam, atšildytam, sunaikintam. Nėra vaiko gerovė nežinoti, kas tavo tėvai. Pasaulyje, kur dažnėja bylų teismuose, kada užaugę vaikai bylinėjasi su dirbtinio apvaisinimo klinikomis dėl teisės sužinoti savo tikruosius tėvus, traukiamasi nuo lytinių ląstelių donorystės, pas mus jos kažkodėl norima. Vaiko teisių konvencijoje 7 skyriuje yra įtvirtinta vaiko teisė žinoti, kas yra jo tėvai. Ta anonimiškumo nuostata ne kartą buvo kritikuota Vaiko teisių komitete. Anonimiškumas jau nėra garantuojamas Švedijoj, Austrijoj, Suomijoj, Vokietijoj. Net jeigu donorystė nebūtų anonimiška, ir vaikas žinotų, kas yra tikrieji biologiniai tėvai, tuomet ši praktika savaime baigtųsi, nes „geradarių” donorų nebeliktų…
Gražina Bogdanskienė. Manau, tėvystė ir motinystė yra prigimtiniai dalykai. Vieni planuoja vaikus, kiti apie tai negalvoja. Jeigu šeima nusprendžia, kad nori turėti vaikų ir jiems nepavyksta, mes labai dažnai matom, kad jie jaučiasi nevisavertiški. Jie jaučiasi blogesni, žemesni, dažnai klausia, ar tai yra bausmė ir už ką juos baudžia…
Nors jau du dešimtmečius dirbam šioje srityje, vis dar žmonės blogai galvoja apie negalinčius pastoti. Ypač tai dažnas reiškinys mažesniuose miesteliuose.
Teko kalbėti su vienu psichologu, jis minėjo tokį atvejį, kai kartais negalėjimas susilaukti kūdikio virsta savotiška fixe idea. Vaiko norima ne dėl pačio vaiko, o kaip savo defekto panaikinimo įrodymo. Ar nuo to galima apsisaugoti? Reikia daugiau dirbti su šeimomis, formuoti motyvuotą jų požiūrį į būsimą gyvybę.
Andrius Narbekovas. Visų nevaisingų porų atžvilgiu reikėtų nuomonę formuoti labai aiškią – tai neturi būti suprantama, kaip Dievo bausmė, jie nėra kažkokie nusikaltėliai.
Kai iškyla nevaisingumo klausimas, Bažnyčios klausia, ar ta santuoka yra tikra santuoka, ar ji gali būti nutraukta dėl tos priežasties. Nevaisingumas nėra priežastis skirtis. Todėl Bažnyčia siūlo alternatyvą – įvaikinimą. Juolab kad su dirbtinio apvaisinimo pagalba geriausiu atveju vaikų susilaukia kas ketvirta pora. Taigi trys sutuoktinių poros taip ir lieka be vaikų. Žinau keletą atvejų, kada po visų kaip patys žmonės įvardija „kančių” atliekant dirbtinio apvaisinimo procedūras, praradę didžiules sumas pinigų, vis dėlto ryžtasi įsivaikinimui ir dėl to džiaugiasi. Valstybiškai mąstant, Vyriausybė turėtų būti suinteresuota ne dirbtinio apvaisinimo procedūrų finansavimu, bet įsivaikinimu, nes sumažėtų vaikų vaikų namuose, o tai irgi yra didelių lėšų klausimas.
Gražina Bogdanskienė. Didelė dalis taip ir nesusilaukusių vaikų galiausiai įsivaikina. Aišku, visi nori susilaukti savo vaiko. Tegul tris poros iš keturių taip ir nesusilauks vaiko, bet teisės pabandyti, mes negalim iš jų atimti.
ĮSTATYMAS
Pakalbėkim apie naująjį įstatymą. Ir ar jis gali būti priimtas toks, koks dabar yra?
Andrius Narbekovas. Jis dabar yra labai liberalus, nes neriboja perteklinių embrionų skaičiaus ir leidžia lytinių ląstelių donorystę. Bažnyčia pasisako už embrionų saugojimą ir jų teisių gynimą. Kiekvieno negimusio žmogaus apsauga yra nuolatinis Bažnyčios rūpestis. Juolab kad buvo viešai išsakomos nuomonės dėl perteklinių embrionų panaudojimo kamieninių ląstelių išgavimui ar eksperimentams.
Gražina Bogdanskienė. Aš už kuo mažesnį embrionų skaičiaus žuvimą ar visai nežuvimą, tačiau valstybė turėtų žmonėms padėti. Nes finansiniai ištekliai būtų didesni, jeigu apribotų embrionų skaičių. Jeigu laikytumės vieno embriono politikos, tai vėl susiduriame su selekcijos problema. Jeigu žiūrėti vokišką, labai griežtą įstatymą, jie leidžia apvaisinti daug kiaušialąsčių, tačiau kitą dieną po apvaisinimo, kai dar nėra embrionų atrankos kriterijų, tik probranduoliai, tada jie leidžia atskirti tris ir likusius užšaldyti. Vokiečiai neleidžia daryti atrankos, neleidžia įsijausti į Dievo vaidmenį. Embriono kokybinis vertinimas – tai žmogaus kokybinis vertinimas. Gal ir mums reikėjo tą vokišką variantą siūlyti?..
Nors buvau ta, kuri siūlė duomenų kaupimą, tačiau dabar manau, kad tai nelabai tinka mūsų šaliai. Po paskutinių įvykių, kai išsivysčiusiose pasaulio šalyse buvo paviešinti žmonių duomenys, galiu drąsiai teigti, jog mūsų šalyje nuo to nebus apsaugotas niekas. Bus įsteigta kažkokia įstaiga, kuri kaups ir prižiūrės su nevaisingumu susijusius duomenis. Ten dirbs žmonės, kurie galbūt išvys pažįstamą pavardę ir informacijos nutekėjimo neišvengsime. Esame maža šalis, be to, neturime konfidencialumo saugojimo kultūros.
Keista ir įstatyme įrašyta partnerystės sąvoka, nes iki šiol Lietuvoje partnerystė nėra įteisinta. Mes pasiklausiam žmonių, ar jie susituokia. Jeigu bus įteisinta partnerystė, kažin ar mes turėsim teisę moralizuoti, reikalauti, kad jie būtų susituokę.
Andrius Narbekovas. Aš manau, reikia atsisakyti dviejų blogybių – neribotų embrionų skaičiaus ir lytinių ląstelių donorystės. Tuomet galima bus lengviau kalbėti ir apie valstybės finansavimą. Juk vienas iš valstybės finansavimo kriterijų – proceso moralumas. O dėl to duomenų apie lytinių ląstelių „donorus”kaupimo tai, manau, laikas to… nepradėti, nes išvengtume daugybės problemų, su kuriomis jau susidūrė daugelis šalių. Juk ne iš gero gyvenimo uždraudė lytinių ląstelių „donorystę” anksčiau to nedraudusios šalys. Negi mes negalime pasimokyti iš kitų klaidų, patys jų nekartodami.
LYTINĖS LĄSTELĖS
Gražina Bogdanskienė. Pacientų, kuriems reikia lytinių ląstelių donorystės, tikrai yra mažiau nei 10 ar 5 procentai. Dabar pacientai, kuriems reikia spermos, važiuoja į kitas šalis. Man nepatinka galimos tokios donorystės pasekmės. Kai iš vieno donoro leidžia imti spermos net penkiems naujagimiams, mūsų nedidelėje šalyje iš karto atsiras incesto tikimybė. Tie vaikai gali susitikti ir nežinoti, kad jie broliai ir seserys. Kokioje šaly gyvensim? Juk pradėjusi draugauti pora turės daryti genetinius tyrimus…
Jeigu vis dėlto leistų lytinių ląstelių donorystę, aš rekomenduočiau važiuoti į kitą šalį, pavyzdžiui, į Skandinaviją. Incesto tikimybė būtų mažesnė. Latviai sako, kad jų visi lytinių ląstelių donorystės apvaisinimai vyksta su tais pačiais penkiais donorais! Blogai, kad nėra ribojama, kiek kartų iš vieno donoro spermos gali būti apvaisinta moterų.
Andrius Narbekovas. Kai embrionų skaičius būtų ribojamas ir draudžiamas jų šaldymas, tuomet būtų paprasta kontroliuoti, ar to laikomasi, nes užšaldytus embrionus būtų galima pamatyti ir net suskaičiuoti. Su lytinių ląstelių donoryste, tai niekas čia nesugaudys, kiek tų moterų bus apvaisinta iš vieno donoro spermos.
Kai kalbam apie spermos donorystę, iš karto atsiranda kažkokie keisti santykiai. Juk bus renkamasi, pora norės sužinoti, kokia sveikatos būklė to vyro, kokia jo akių spalva. Situacija gali būti absurdiška – užveš spermos iš Afrikos, juk pigesnė…
Pažiūrėkim į tą situaciją iš vaiko pozicijų. Jis sužino, kad jo tėvas yra iš Skandinavijos spermos banko… Kiekvienas vaikas stengiasi sužinoti, kas jo tėvai. Tai ne kaprizas, tai prigimtinis vaiko troškimas. Kaip tam užaugusiam vaikui jaustis?.. Ne paslaptis, kaip minėjau su tais bankais ir klinikomis bylinėjamasi. Bylinėsis paskui su jumis, gydytoja, kam jums to reikia? (juokiasi)
Gražina Bogdanskienė. Anglijoj, atrodo, yra daugiau kaip du šimtai milijonų gyventojų ir leidžiama iš to paties donoro gimti ne daugiau trims vaikams. O pas mus trys milijonai ir iš vieno donoro – penki vaikai. Galima diskutuoti, tačiau incesto tikimybė labai padidėja.
Aš labai džiaugčiausi ir skatinčiau, jeigu būtų kiaušialąsčių šaldymas. Mes jį jau esam pradėję. Tačiau jau tuomet aš nežinau, ar prisiimčiau atsakomybę spręsti, kiek šaldyti kiaušialąsčių, kad gaučiau leistiną embrionų skaičių…
Andrius Narbekovas. Mes dar nepašnekėjom apie dirbtinio apvaisinimo įtaką vaiko sveikatai. Nes niekur neskelbiama apie tai. Tyrimai rodo, kad yra didesnė apsigimimų rizika. Medicininiuose žurnaluose rašoma, kad vaikai iš mėgintuvėlio turi dvigubai didesnę riziką sirgti vienu iš dešimties dažniausių apsigimimų – kiškio lūpa, skilęs stuburas, nenusileidusios sėklidės, diafragmos išvarža ir kt. Olandijoje pasirodė tyrimas dėl retos akies vėžio formos ir dirbtinio apvaisinimo sąsajos. Buvo pastebėtas šios ligos padidėjimas, septynis kartus dažniau tokie vaikai buvo iš mėgintuvėlio.
Gal trūko santuokinio akto integralumo?
Andrius Narbekovas. Vienas Dievas težino, ko trūko… Aš manau, kad vis dėlto medicininė rizika turi būti nepražiūrima.
Naujajam įstatymo projekte numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo specialistų klaidas registruos kažkokia institucija, lyg ir ministerija. Ar tai reikalinga?
Andrius Narbekovas. Italijos įstatyme numatytos sankcijos už įvairius įstatyme numatytus pažeidimus. Numatomas netgi laisvės atėmimas nuo 2 iki 6 metų. Jeigu vaisingumo centre bus embrionų sukurta per daug, bus bauda šimto tūkstančių eurų dydžio. Koks gydytojas norės rizikuoti?
Kažkas turi tą daryti, kontrolės reikia. Galim mes kontroliuoti! Kiekvieną vakarą suskaičiuosiu, gydytoja, jūsų embrionus, o geriau būtų, kad jų skaičiuoti nereikėtų. Melsiuosi, kad tik jie sėkmingai įsitvirtintų. Atsigersime kartu arbatos (abu juokiasi).
Manau, medikai puikiai žino, kad jei Dievas neįsikištų, medikai tos gyvybės ir nesukurtų. Ne žmogaus nosiai sukurti gyvybę. Jei Dievas tam procese neįkvėptų gyvybės, tuščias čia būtų jų darbas. Tad reikia tobulinti technologijas, kurios padėtų sutuoktiniams susilaukti savo genetinių vaikų, kad santuokinis aktas būtų apvainikuotas gyvybe. Gydytojas turi būti Dievo bendradarbis, o ne užimti Jo vietą. Tada Dievui padedant, galėsim džiaugtis kartu su laimingais tėvais (šypsosi).
