Šiais laikais apie tėvo vaidmenį kalbėti gana keblu, nes daugybė vaikų tiesiog net nežino, ką reiškia turėti tėvą arba nuolat mato jį tokį, kuris toli gražu neatitinka svajonių idealo.
Pirmieji penkeri metai yra ypač svarbūs vaiko moteriškumo ir vyriškumo vystymuisi. Ir kuo ilgiau šiuo laikotarpiu vaikui teks augti be tėvo (dėl jo netekimo ar skyrybų), tuo didesnių sunkumų gali atsirasti ateityje, jei vaiko gyvenime neatsiras kitas, tinkamą įtaką darantis, vyras (nebūtinai šeimos narys, tai gali būti ir giminaitis, ir draugas, ir krikšto tėtis).
Psichologiniai tyrimai parodė, kad:
1. Berniukai, augę be tėvo, o tik su motina, dažniau turi tradiciškai vadinamųjų moteriškų bruožų (švelnumo, gležnumo ir pan.), arba priešingai, išryškėja „kompensuojantis vyriškumas”, pasireiškiantis perdėtu agresyvumu ar net nusikalstamu elgesiu.
2. Mergaitės, augusios be tėvo, paauglystėje labiau nepasitiki vyriška gimine, sunkiau su ja bendrauja, ypač tuomet, jei tėvo neteko pirmaisiais penkeriais gyvenimo metais. Tiesa, jos nebūtinai turės elgesio sutrikimų ar mokymosi sunkumų.
Mergaitės, augusios be tėvo, labiau nepasitiki savimi, dažniau dvejoja, vengia kontaktų su vaikinais, vėliau pradeda draugauti su jais, pačios vengia jų dėmesio.
4. Mergaitės, augusios pilnose šeimose, lengviau bendrauja, dažniau žiūri į akis, yra kalbesnės ir drąsesnės, labiau linkusios ieškoti draugų ir tarp vaikinų.
5. Svarbu ir tai, kad išsiskyrusių tėvų dukros, augusios su mama, dažniau kritiškai atsiliepdavo apie savo tėvą (nes tai girdėjo iš mamos), mamos nepasitenkinimas ir nerimastingumas persiduodavo ir joms, tad dažnai tokios mergaitės stengdavosi palikti namus, pradėti gyventi savarankiškai.
6. Mergaitės, kurių tėvai buvo mirę, dažniau idealizuodavo savo tėvą (tokį įvaizdį sustiprindavo ir motino prisiminimai), būsimąjį savo vyrą dažnai lygindavo su tėvu, vaikinams keldavo pernelyg aukštus reikalavimus ir dažniausiai nusivildavo, nes idealių žmonių nebūna.
7. Ypač didelę įtaką tėvas daro mergaičių gabumams atsiskleisti. Pastebėta, kad tos mergaitės, kurios buvo savo tėvų dažniau giriamos, skatinamos užsiimti intelektualia veikla, jausdavo tėvo palaikymą besimokydamos, daugiau pasiekdavo gyvenime, buvo labiau pasitikinčios.
Taigi niekas neabejoja tėvų įtaka mūsų gyvenimui. Deja, ne kiekvienam teko laimė turėti tėvą, kuriuo galėtume didžiuotis. Tad ir pačiam, neturėjusiam tokio tėvo, dažnai bus sunku tokiam tapti. Tačiau išeitis visuomet yra. Tereikia trijų dalykų
