” Dukrai penkiolika. Nuo rudens prasidėjo problemos: nebesimoko, praleidinėja pamokas, trainiojasi su neaiškia kompanija. Nebežinau, ką daryti. Bandėme suimti griežčiau, tai vieną naktį visai negrįžo į namus. Vos žodį pasakai, tuoj užsiplieskia, drasko akis… lyg nebe mano vaikas būtų.
Jau ir mano sveikata ima šlubuoti nuo bemiegių naktų, širdį skauda. Kalbėjausi su klasės auklėtoja, tai ji pasiūlė man kreiptis į psichologą. Be galo pasipiktinau. Išeina, dėl visko kalti tėvai? Juos reikia auklėti, jie neturi jokių teisių, o vaikui viskas galima? Įdomu, ką Jūs pasakytumėte?”
Dėkoju už laišką. Gerai, kad ieškote pagalbos. Suprantu, kaip sunku, kelis mėnesius gyventi įtampoje. Per tą laiką išbandėte įvairius būdus, kurie galėtų sugrąžinti dukros elgesį į normalias vėžes. Deja, nepavyko. Ko gero, vis dažniau išgyvenate neviltį — kuo labiau stengiatės, tuo blogesnis rezultatas.
Jaučiate, kad dukra tolsta nuo Jūsų, reaguoja į Jus kaip į didžiausią priešą. Bemiegės naktys ir suskaustanti širdis rodo, kaip Jums rūpi dukra ir jos gyvenimas. Rūpi jos ateitis, išsilavinimas, tačiau Jūsų rūpestis ir pastangos lieka tarsi be atsako.
Apie savo dukrą rašote: „lyg nebe mano vaikas būtų”. Dukra keičiasi, keičiasi jos elgesys, reakcijos. Tie patys žodžiai, kuriuos anksčiau išklausydavo ramiai ir paklusniai, dabar sukelia audringą reakciją. Tokį pasikeitimą sunku suprasti ir priimti. Turbūt kartais pagalvojate apie kokią nors ligą, gal psichikos sutrikimą?
Mano akimis žiūrint, daugelis Jūsų aprašytų faktų gali būti kraštutinės paauglystei būdingos reakcijos, bet nenorėčiau leistis į platesnius samprotavimus ta tema.
Noriu atsiliepti į tai, kas Jus, ieškančią pagalbos ir supratimo, taip užgavo. Tai klasės auklėtojos pasiūlymas Jums kreiptis į specialistus. Išsiaiškinote tai kaip kaltinimą sau: esą pati turite problemų, nemokate auklėti dukros ir panašiai.
Visų pirma, psichologas ar psichoterapeutas nėra teisėjas, jis neskirsto žmonių į kaltus ir nekaltus. Aš manau, kad pedagogė turėjo omenyje kitką — pagalbą Jums kaip žmogui, išgyvenančiam stiprų stresą.
Jūs pati pastebite, kad nuolatinė įtampa ima reikštis miego sutrikimu, turbūt ir susikaupti sunkiau, dažniau ką nors pamirštate, tarsi atmintis nebeveikia kaip veikusi? Tai tipiškos ilgalaikio streso pasekmės. Jūs kenčiate, ir jei norite savo kančią sumažinti, galėtumėte pasinaudoti psichologine pagalba. Mažiau kentėdama, netapsite blogesne mama.
Kiekvienas žmogus, vystosi, keičiasi visą gyvenimą. Didžiąją jo dalį mes mokomės naujų dalykų. Sulaukę dešimties ar dvylikos mėnesių, mokomės vaikščioti, penkerių ar šešerių metų — skaityti, dar vėliau — vairuoti automobilį.
Kai gimsta pirmasis vaikas, mokomės būti kūdikio tėvais, po kelių metų — ikimokyklinuko. Būti paauglės mama yra daug sudėtingiau, nei vairuoti automobilį, tačiau į pasiūlymą susirasti „instruktorių”, kuris padėtų išvengti tarpusavio santykių avarijos, labai dažnai išgirstame atsakymą „man nereikia”.
Tokia yra ir Jūsų reakcija. Kodėl? Juk paauglės mama Jūs dar nebuvote, tai visiškai nauja patirtis, ir jeigu šiame gyvenimo etape turėsite palaikantį ir padedantį žmogų, kam nuo to bus blogiau?
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
