Ditel

Ar įmanoma vaikus mylėti vienodai

Psichologai nesiliauja tvirtinti, kad kiekvienas vaikas – unikalus, ypatingas, todėl ir mylimas savaip. Nebūtinai labiau ar mažiau už savo seserį arba brolį. Kodėl taip nutinka ir ar verta sielotis dėl tokios tėvų jausmų asimetrijos?

Matydami, kaip Asta ignoruoja vienos savo dukters poreikius, norus ir tuo pat metu pataikauja kitai, kaimynai nesiliovė svarstyti, kuo moteriai taip neįtinka jaunėlė. Juolab kad, jų akimis, abi mergaitės mielos. Bet jeigu gerdama sultis Vika šiek tiek apsilaistydavo, motina ją ne tik bardavo, bet ir per rankas suduodavo. O vyresniajai Saulei su šypsena atleisdavo gerokai didesnius nusižengimus. Asta vyresnėlę ir rengė gražesniais drabužėliais, ir dažniau pasiimdavo kartu eidama pasivaikščioti po parduotuves ar leisdamasi į keliones. Ir visai neslėpė, kad ši mergaitė jai gerokai mielesnė už antrą dukrą, taip keldama aplinkiniams nuostabą.

Ką labiau myli – mamą ar tėtį? Net tie vaikai, kuriems pavyksta išsisukti nuo atsakymo, išlemenus kažką panašaus į „Aš labai mėgstu šokoladą”, sulaukę panašaus, atrodytų, nekalto klausimo patiria didelį stresą ir kaltės jausmą. Tačiau tėvai iš kartos į kartą nesiliauja to klausinėti, tarsi patys tikėtų, kad iš savo atžalos išgirs džiugų atsakymą: „Žinoma, kad labiausiai pasaulyje myliu tave!”

Užaugę ir analizuodami savo pačių jausmus vaikams mes tarsi susiduriame su to paties klausimo atgarsiais: ką labiau myliu – sūnų ar dukrą? Vyresnėlį ar jaunėlį? Ar išties myliu savo vaikus? Ar esu gera mama ir sugebu juos mylėti vienodai? Daugumai tėvų šie svarstymai net sukelia galvos skausmą. Kodėl? Atsakymo reikia ieškoti mūsų pačių asmeninėse istorijose.

Jeigu vaikystėje jus nuolat lygindavo

Ryšiai su savo vaikais – vieni sudėtingiausių, kokius tik suaugę žmonės užmezga su aplinkiniais. Tai lemia kelios priežastys. Mūsų santykius su vaikais veikia tėvų tarpusavio bendravimas, šeimos istorija, mūsų santykiai su vaikų tėvu (ar tėvais), gebėjimas bendrauti su aplinkiniais. Psichologai tvirtina, kad didelės įtakos mūsų santykiams su vaikais turi net tai, ar dažnai mus pačius tėvai lygino su broliais, seserimis ar netgi kitais vaikais. Tuo metu mes jautėmės labai nesmagiai, bet patys tapę tėvais nejučiomis šį bendravimo modelį perkeliame į savo šeimą. Pasižadėję sau, kad visas atžalas mylėsime vienodai, pradedame reikalauti, kad ir jie elgtųsi su pasauliu analogiškai. O to pasiekti visiškai neįmanoma. Todėl vietoje žadėtos meilės, vaikui nepateisinus lūkesčių, atsiranda kaltės jausmas ir natūrali atstūmimo reakcija.

Vaikai, net jei jie būtų dvynukai ar trynukai, niekada nebus vienodi. Todėl ir mūsų ryšys su jais – unikalus ir nepakartojamas. Mamą ir dukrą siejantis ryšys niekada nebus toks pat kaip mamos ir sūnaus. Juk mes vienaip mylime pirmojo dantuko sulaukusį kūdikį ir į mokyklą pradėjusį eiti pirmoką. Mūsų ir vaikų tarpusavio santykius lemia ir jų charakteris.

Faktą sunku pripažinti

Tačiau faktą, kad savo vaikus mylime nevienodai, sunku pripažinti net sau. Taip elgtis net atrodo nepadoru. Jei negalima padėti lygybės ženklo, vadinasi, vieną vaiką mylime labiau, kitą – mažiau? Tačiau, pasak psichologų, net tie tėvai, kurie tvirtina, jog savo vaikus myli vienodai, paprašyti apie juos papasakoti prisimena, kaip skirtingai jie išvydo pasaulį, kaip nepanašiai elgiasi patekę į tam tikrą situaciją. Ir nė patys nepastebi, kaip savo pasakojimu perteikia tuos unikalius jausmus, kuriuos jaučia kiekvienam vaikui.

Be to, kiekvienas vaikas pasaulį išvysta tam tikru savo motinos gyvenimo metu. Net jei skirtumas tėra vos keleri metai, 27-erių metų moteris skirsis nuo tos, kokia ji buvo 25-erių. Savaime aišku, ir tie keleri metai bei per juos atsiradusi gyvenimo patirtis veiks jos santykius su vaikais.

Lygybė – ne brolybė

„Mes su žmona norėjome, kad Milda turėtų žaidimų draugą ir artimą žmogų, todėl suplanavome antrą vaiką, – pasakoja 35-erių metų Romas. – Dabar dukrelė turi sesutę, kurios nekenčia, ir reikalauja, kad mes mažąją atiduotume ten, iš kur prieš metus pasiėmėme”.

„Matui dabar septyneri, o Irmai – treji. Visko, ką turi Matas, reikia Irmai, ir atvirkščiai. Ir abu nuolat zyzia, kad mama pasakas skaitytų tik jam (jai), o ją (jį) išvežtume seneliams. Aš bandau persiplėšti, bet galiausiai abu vaikai lieka nelaimingi ir jaučiasi per mažai mylimi”, – guodžiasi 37-erių metų Ramunė.

Laukdami gimstančių savo vaikų visi būname šventai įsitikinę, jog sugebėsime juos auklėti taip, kad nekiltų jokio pavydo ir konkurencijos dėl tėvų meilės. Dievažijamės, kad nelyginsime jų tarpusavyje, nepalaikysime kurios nors vienos pusės kilus konfliktui ir neturėsime numylėtinio ar atpirkimo ožio. Jei visi vaikai žinos, kad mes juos vienodai mylime, nebus dėl ko pyktis ar konkuruoti. Tačiau vaikai, pasak psichologų, padėtį vertina kitaip. Jie nori būti vieninteliai ir gauti visą tėvų meilę bei dėmesį.

Kai kurie tėvai, norėdami neišskirti nė vienos atžalos, per vieno gimtadienį ką nors dovanoja ir kitiems, tarsi įteikdami paguodos prizą, kad per gimtadienį viena atžala gaus daugiau dėmesio. Tačiau psichologai mano, kad dėl tokios dirbtinės lygiavos vaikai laimingesni netampa. Tai tik stabdo kiekvieno jų individualų vystymąsi. O vertindami savo jausmus jiems kiekybiniais matais – mažiau, daugiau, stipriau, geriau – mes tik pakurstome vaikišką pavydą, konkurenciją ir suteikiame atžaloms galimybę manipuliuoti tėvų jausmais. Vaikai lengvai prie to pripranta. „Tu visada mane tik bari, nes paprasčiausiai manęs nemyli!” – pyksta šešiametis Marius, kai mama dešimtą kartą prašo, kad jis susitvarkytų savo žaislus ar neprikeltų popiečio miegančios mažosios sesutės. O ši, išterliojusi mamos lūpų dažus, meiliai čiulbės: „Juk tu atleisi savo mažai mylimiausiai princesei?”

Mylėti vaikus skirtingai – natūralu, bet…

Susimąstyti reikia tik pajutus, kad viena atžala ilgainiui tampa gerokai mielesnė ar geresnė už kitas, vienas vaikas staiga virsta mažuoju burtininku, taip pakerėjusiu tėvus, jog šie nebemato jo trūkumų ir neatsižavi privalumais. Taip nutiko rašinio pradžioje minėtai Astai. Tokie perdėti jausmai gali pakenkti ne tik kitiems vaikams, bet ir pačiam nemotyvuotai sustiprėjusios meilės objektui. Saulė priversta stebėti mamos meilę, kuri nejučiomis virto pavojinga aistra.

Tėvai, pasak psichologų, tokiu atveju labai sunkiai patiki, jog taip vaiką myli ne dėl to, koks jis yra, o už tai, ką jie jame įžvelgia. Gal dalelę savęs – tokių, kokie visada svajojo būti patys. Tačiau psichologai įspėja: narciziška, nepagrįstai perdėta meilė vaikui padarys nepataisomą žalą. Kada nors, jau užaugęs, bet taip ir nesusitvarkęs savo gyvenimo, toks žmogus tik daug valandų praleidęs ant psichoanalitiko kušetės suvoks, jog, tarkime, ne jo meilė muzikai, o nepamatuotos tėvų ambicijos pastūmėjo jį gyvenimą paskirti fortepijonui. Ir kad jis pats būtų buvęs daug laimingesnis, jei kadaise vietoje muzikos mokyklos būtų pramynęs takelį į stadioną.

Meilės formulė

„Mylėti savo vaiką – tai įžvelgti tikrąją jo asmenybę, išlukštenti tikrą mažąjį žmogų, o ne tokį, kokį norime matyti mes. Unikalų, nepakartojamą, o kartais galbūt turintį mums visai nepriimtinų svajonių. Meilė vaikui gerokai skiriasi nuo to jausmo, kurį mes jaučiame mamai, vyrui. Todėl nebijokite nei sau, nei vaikams prisipažinti, kokie jų charakterio ar asmenybės bruožai jums kelia pačius šilčiausius jausmus. Gal tai Marijos meilumas ir gera širdis, Domo per kraštus besiliejanti energija ir linksmumas, o mažoji Agnytė galbūt jus žavi vien tuo, kad ji yra, – juk vien pažiūrėjus į jos bedantę šypseną ir ištiestas rankytes širdį užlieja laimės jausmas. Kalbėkite su vaikais apie tai, kad mylite juos tokius skirtingus ir nepanašius vienas į kitą.

Ar tai netraumuos jautrios vaiko psichikos? Tik tada, jei tėvai atvirai ignoruos vieną vaiką ar pabrėžtinai rodys savo jausmus kitam. Šiuo atveju labai pavojingi bet kokie kraštutinumai. Kiekvieną kartą aiškinkite vaikams, kodėl dėmesį tuo metu skiriate kuriam nors vienam. Tarkime: „Šiandien į parduotuvę važiuoju su Mariumi, nes jam reikia naujų batų” arba „Dabar žaidžiu „Lego” kaladėlėmis su Vaidu, nes tai mėgstamiausias jo žaidimas”. Ir nepamirškite, kad kasdien turite rasti nors kelias minutes kiekvienai savo atžalai. Tik galbūt vienai jų svarbesnis fizinis kontaktas, kitai – pokalbis, trečiai nereikia nei žodžių, nei bučinių, tik žinoti, kad tėvai – saugus užnugaris ir bet kada galima kreiptis į juos pagalbos, o ketvirtai galbūt reikia visiškos laisvės ir supratimo, kad tėvai ja pasitiki.

Psichologai tvirtina, kad vaikams geriausia tada, kai su kiekvienu jų mes kuriame unikalius, tik mūsų ir jo santykius. Nereikia bijoti ir to, kad mamos ir sūnaus bei tėčio ir to paties vaiko santykiai bus kitokie. Kaip ir tėvų keliami reikalavimai. Tai tik patvirtina vaiko unikalumą ir ugdo jo pasitikėjimą savo jėgomis, moko jį gerbti ne tik aplinkinius, bet ir save.

Nauji tikslai

Daugelis mūsų savo kailiu patyrėme, kaip sunku vaikystėje išgyventi pavydo ir neapykantos jausmus, kuriuos vaikai neretai jaučia savo tėvams. Tačiau auklėdami savo vaikus norime, kad sunkūs laivai lengvai ir gracingai plaukiotų po utopijų šalį, kurioje visi myli vienas kitą, nėra pavydo ar pykčio, o karaliauja gėris ir tarpusavio supratimas.

Įsivaizduokite lizdelį su daugybe paukščiukų. Visi mažyliai čirpia ir stypso pražioję snapelius, laukdami, kol mama į juos įdės maisto. Kaip motina nusprendžia, kuriam atiduoti slieką? Ar yra gamtoje teisybė? Ar lesti gauna tas, kuris ilgiausiai laukė savo eilės, ar tas, kuris garsiau rėkia? Pasaulis, pasak psichologų, sutvarkytas ne taip, kad visi visko gautų po lygiai, o taip, kad visi turėtų galimybę išgyventi ir užaugti.

Mes dažnai atsiduriame įsitikinimų spąstuose ir bandome visus vaikus tempti ant vieno kurpaliaus. O šie it alkani paukščiukai pavydžiai stebi, kad kuriam nors tos meilės nekliūtų per daug. Tačiau, psichologų eigimu, išsigelbėjimas slypi visai ne čia. Kiekvienam vaikui būtina duoti tai, ko jam labiausiai tą minutę iš jūsų reikia. Kartu mes padedame ir jo seserims ar broliams, nes jie suvokia: kai jiems reikės jūsų pagalbos, jie jos irgi sulauks. Ir būtent šis žinojimas, o ne abstrakti lygi meilė leis vaikams jaustis saugiai, patogiai ir užtikrintai.

Konsultavo psichologė Valdonė Jankauskienė

Veidas.lt

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE