Tikėtina, kad daugelis mūsų anksčiau ar vėliau yra susidūręs su psichologiniu vertinimu. Galbūt kai kam tai pirmiausia gali asocijuotis su vienokiais ar kitokiais asmenybės testais ar įvairiais klausimynais, tačiau ši sąvoka apima kur kas visapusiškesnį individo įvertinimą.
Psichologinio vertinimo procese integruojama informacija iš daugelio šaltinių. Pavyzdžiui, tokią informaciją gali suteikti ne tik asmenybės, protinių gebėjimų ar kitokie testai, bet ir medžiaga, gauta iš interviu su pačiu individu ar jo šeimos nariais, draugais, kolegomis. Taip pat svarbi tampa ir papildoma informacija apie individo asmeninę, darbo ar sveikatos istoriją.
Psichologinis vertinimas naudojamas pačiose įvairiausiose srityse. Dažniausiai psichologinis vertinimas pasitelkiamas diagnozės nustatymui ir gydymo plano parengimui tam tikroje gydymo įstaigoje, vaiko gebėjimų ar negalios nustatymui mokykloje, kaltinamojo veiksnumui nustatyti teisme ar atliekant darbuotojų paiešką, padedant kelti jų kvalifikacijos laipsnį.
Dr. V. Kalpokienė
Lietuvos psichologų sąjungos (LPS) Psichikos sveikatos komiteto narė, psichologė praktikė ir akademikė dr. Vaida Kalpokienė taikliai cituoja JAV psichologų mintis:
„Galima sakyti, kad psichologinis įvertinimas tam tikra prasme yra „psichologijos meno forma”, panašiai kaip vaistų skyrimas yra „psichiatrijos meno forma”. Psichologas, gerai išmanantis įvertinimą, mato daug daugiau nei skaičiai, rezultatai, reikšmingi nuokrypiai ir pan. Jo parengtoje išvadoje gali būti pateikiamos įžvalgos apie tai, kaip pacientas mąsto, jaučia, reaguoja į stresą, kaip suvokia pasaulį, netgi kaip vertina santykius su jį gydančiais specialistais.” (Smith et al., 2010, p. 288-289)
Ne paslaptis, kad JAV yra gerokai pažengusi klinikinio psichologinio vertinimo srityje, tačiau natūraliai kyla klausimas: kokia padėtis yra Lietuvoje? Ar klinikiniai psichologai gali diagnozuoti ir kaip išnaudojamos jų galimybės atliekant klinikinį vertinimą?
Š. m. sausio pabaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje įvyko konferencija „Klinikinis psichologinis vertinimas Lietuvoje: problemos ir galimybės”. Iniciatyva surengti konferenciją kilo LPS Psichikos sveikatos komitete, vėliau prisijungė Vilniaus universitetas ir Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė.
Konferencijos dalyviai
Konferencijos organizacinio komiteto narės dr. Neringos Grigutytės teigimu, beveik dešimt metų nebuvo klinikinės psichologijos vertinimo temai skirtos konferencijos. Todėl šį kartą buvo pasistengta aptarti psichologinio įvertinimo problemas, kylančias sveikatos ir švietimo bei kitose srityse dirbančiųjų psichologų praktinėje veikloje.
Klaipėdos psichikos sveikatos centro medicinos psichologė Stanislava Gailiūnaitė teigė, kad dabartinė klinikinio psichologo, dirbančio įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose, situacija tikrai komplikuota.
„Klinikiniai psichologai yra marginalinėje pozicijoje: neturi jų veiklą koordinuojančio ir atstovaujančio centro; yra teisiogiai priklausomi nuo įstaigos, kurioje dirba, pagrįstų ar nepagrįstų reikalavimų; turi vykdyti tam tikrą profesinę veiklą, kurios turinį be jų pačių dalyvavimo numatė ir įteisino atskiros žinybos (SAM, SADM); laikytis jų veiklą vertinančios psichologų sąjungos pozicijos.”
S. Gailiūnaitė apgailestavo, jog šioje situacijoje tikrai esama abipusio nesusikalbėjimo, nesupratimo, interesų priešpriešos. Kartu stokojama realistiško situacijos suvokimo,tarpusavio pagalbos, geros valios, bendrų profesinių siekių ir pastangų, nukreiptų į darbo prasmingumo ir efektyvumo didinimą.
Dr. Vaida Kalpokienė paantrino, jog kyla nemažai kartais ir gana aštrių diskusijų tarp psichologijos mokslo atstovų ir praktikų. Taip pat ji pridūrė, kad moksliniu požiūriu psichologinis vertinimas reikalingas griežtų faktų apie žmogaus psichikos ypatumus surinkimui bei bendrų dėsningumų nustatymui, o psichiatrijoje didesnę svarbą dažnai įgyja individualūs ypatumai. Dėl tokių skirtumų vertinimo priemonės negali būti identiškos moksle ir praktikoje.
Šiuo metu yra vos keletas adaptuotų Lietuvai testų, ir tik labai maža dalis būtinų klinikiniam psichologiniam vertinimui testų yra dar adaptuojami. Iliustruodama tokį psichologinio vertinimo metodų trūkumą, S. Gailiūnaitė pacitavo psichologų sąjungos svetainėje užduotą klausimą: „Kokiomis metodikomis galima įvertinti atmintį ir dėmesį?”. Toliau pateiktas atsakymas konferencijos dalyviams sukėlė juoką dėl tokios apmaudžios realybės: „Atminčiai ir dėmesiui įvertinti būtinos standartizuotos psichologinio įvertinimo metodikos, kurių šiuo metu Lietuvoje nėra.”
S. Gailiūnaitė
S. Gailiūnaitės teigimu, bet kurios metodikos adaptavimas nemažai kainuoja ir reikalauja dar daugiau laiko. Todėl kol kas specialistams siūloma naudotis šiuo metu egzistuojančiomis, pasiteisinusiomis praktikoje metodikomis, kol jos nebus tinkamai sutvarkytos.
LPS prezidentas socialinių mokslų daktaras Evaldas Kazlauskas apžvelgdamas į konferencijos metu išdėstytas problemas, pateikė psichologų sąjungos poziciją ieškant galimų sprendimo būdų.
„Būtina geriau teisiškai reglamentuoti psichologo profesiją Lietuvoje. Psichologų sąjunga mano, kad licencijų išdavimas psichologams, užsiimantiems praktine veikla, užtikrintų aukštus psichologinių paslaugų standartus Lietuvoje. Psichologinio įvertinimo srityje dirbantys psichologai Lietuvoje turėtų orientuotis į Europinius reikalavimus ir standartus”, – teigia dr. E. Kazlauskas.
Vienoje iš konferencijos metu surengtų diskusijų grupių buvo aptariama vaikų ir paauglių klinikinio psichologinio vertinimo problematika. Buvo pabrėžta būtinybė neatidėliojant imtis veiksmų, nes kasdien susiduriama su situacija, kai žmogui reikalinga profesionali psichologų pagalba.
Komentuodamas šį aspektą, dr. E. Kazlauskas sakė: „Svarbu ne tik teisinė bazė bei naudojami psichologo darbo metodai, bet ir konkretaus psichologo bendradarbiavimas su kitų sričių specialistais. Psichologai ir patys turi daugiau stengtis parodyti kuo jie svarbūs komandai dirbant sveikatos sistemoje, nes tai yra gana jauna profesija ir kai kurie (ypač senesnės kartos) medikai nelabai žino, kuo psichologas gali pagelbėti teikiant kompleksinę pagalbą.”
Dr. E. Kazlauskas
Paklaustas, ką galėtų patarti tėvams, kurie apsisprendžia ieškoti psichologinės pagalbos savo vaikui, LPS prezidentas teigė: „Lietuvoje tėvai, norintys kreiptis į psichologus, galėtų kreiptis tiek į mokyklos psichologą, tiek į psichologinėse-pedagoginėse tarnybose dirbančius psichologus, yra ir sveikatos įstaigos ar nevyriausybinės organizacijos, kurios teikia specializuotą pagalbą vaikams.
Tėvai turėtų suprasti, kad psichologinė pagalba vaikui dažniausiai yra kompleksinė, ir pagalbą teikiant svarbus ir kitų specialistų: logopedo, specialiojo pedagogo, psichiatro, vaidmuo. Tačiau svarbiausi yra patys tėvai. Būtent jie su specialistų pagalba ir gali daugiausia pagelbėti savo vaikui, todėl nereikia tikėtis, kad specialistai „pagydys” vaiką, daug svarbiau patiems domėtis, bendrauti su specialistais, kuo daugiau dėmesio skirti savo vaikams.”
Didelis žmonių aktyvumas parodė šios konferencijos būtinumą ir poreikį diskutuoti klinikinio psichologinio vertinimo klausimais. „Tai yra tik pirmas žingsnis, ir tikimės, kad iniciatyvos bendradarbiauti, rūpintis psichologiniu vertinimu Lietuvoje, numatant tiek ateities perspektyvas, tiek sprendžiant dabartines problemas tęsis ir ateityje”, – teigė dr. Grigutytė.
Parengė U. N.
