"Jis supyksta dėl smulkmenos"

Ašaros gali kilti iš bejėgiškumo ir pykčio. Pripažinę, kad minčių ir jausmų autoriai esame mes patys, galime rinktis: palikti viską taip, kaip yra, arba bandyti sukurti ką nors naujo.

"Gyvename kartu su draugu jau beveik metus. Žinojau, kad bendras gyvenimas negali būti toks, kaip draugystė, bet negalvojau, kad bus taip... Mano draugas labai nekantrus, supyksta dėl smulkmenos. Nėra dienos, kad prie ko nors neprikibtų. Tai ne taip dantų pastą iš tūbelės spaudžiu, tai dulkės nenuvalytos, tai dušo čiaupo neužsukau, kotletus per mažai apkepinau... Jis irgi ne šventasis.... Kai bandau parodyti, kad pats daug ką daro ne taip, kaip reikėtų, - tuoj susibarame.

Dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad jis mane pravirkdo, ir tada išgirstu: "Su tavimi neįmanoma susišnekėti".

Ką man daryti? Ar iš viso įmanoma ką nors pakeisti?"

Gali susidaryti įspūdis, jog judu su draugu vien tik baratės ir ginčijatės. Manau, kad yra ir malonių dalykų. Tačiau nuo tarpusavio barnių jaučiatės pavargusi ir išsekusi. Manau, ne kartą bandėte juos sustabdyti, ir po kiekvieno bandymo likdavo įspūdis, kad įvykiai vėl susiklostė ne taip, kaip norėjote. Gal imate galvoti: "Nuo manęs niekas nepriklauso, negaliu nieko pakeisti" .

Net jei kyla tokių minčių, reikėtų ieškoti kitokių išeičių. Įmanoma padėtį keisti. Pasikeitimas gali prasidėti nuo išsiaiškinimo, koks yra Jūsų vaidmuo aprašytame procese.

Paklauskite savęs: "O ką reiškia pastaba, kad nenuvaliau dulkių, kad neužsukau dušo čiaupo, kad kotletus per mažai apkepinau?"

Labai dažni atsakymai į panašius klausimus yra: "Vadinasi, esu bloga šeimininkė, nemoku tvarkytis namie."

Ar ką nors panašaus Jūs sau pasakytumėte?

Tokiu atveju pati save nuvertinate. Ir taip prisidedate prie savo blogos savijautos. Aplinkinių žodis gali tik užkliudyti kokį nors jausmą ar mintį, glūdintį mumyse, bet jo nesukuria.

Ar teisingai suprantu, kad kai tik pasijuntate nuvertinta, pažeminta, bandote lygiai tokį pat jausmą sukelti kitam, šiuo atveju - savo vyrui?

"Bandau parodyti, kad ir jis ne šventasis", - rašote savo laiške. Tada prasideda veiksmas, kurio pabaigą Jūs jau gerai žinote. Jis šiek tiek primena dvikovą. Iki šiol Jūs pralaimite, o pralaimėjimo jausmas sunkus ir skaudus.

Suprantu, kad Jūsų ašaros gali kilti iš bejėgiškumo ir pykčio. Pripažinę, kad minčių ir jausmų autoriai esame mes patys, galime rinktis - palikti viską taip, kaip yra, arba bandyti sukurti ką nors naujo.

Pradėti galima įvairiai. Pavyzdžiui, pati pasvarstykite, kokia esate šeimininkė. Gal keliate sau tikslą viską padaryti tobulai, nepriekaištingai? Kad visos dulkės bet kurią sekundę būtų nuvalytos, o kotletai būtų paties tinkamiausio apgruzdimo? Tokią atsakomybės naštą tikrai sunku pakelti.

O kaip skambėtų tokios mintys apie save: "Aš esu gera šeimininkė, pati galiu nuspręsti, kokius darbus ir kaip atlieku, net jei mano draugui atrodo kitaip".

Kai imsite save labiau vertinti, pastabos dėl smulkmenų Jūsų nepažeis.