Lietuvoje viešintis Satja Narajana das Čauhan Indijoje kartu su dviem broliais – gydytoju ir pedagogu vadovauja „Jivos” institutui. Siūlome išskirtinį interviu su Indijos filosofu, Vedų žinovu, senųjų šventraščių vertėju ir kolekcininku, skaitančiu paskaitas JAV ir Europoje.
– Indiškas jūsų titulas babaji reiškia „pasišventęs dvasiniams dalykams” arba „dvasingas žmogus”. Kaip paaiškintumėte, kas yra dvasingumas – sąvoka, kurią Vakarų pasaulis dažnai linksniuoja, bet iš tiesų nelabai žino, ką ji reiškia.
– Dvasingumas – tai žinoti savo tikrąją tapatybę. Suvokti, kas tu esi. Mes, sąmoningos būtybės, nesame vien kūnas. Taip manyti – neišmanymas. Žmogus, nesuvokiantis savo tikrosios tapatybės, taip ir lieka neišmanyme.
– Kodėl tai blogai?
– Tai tas pats kaip žmogaus, vairuojančio automobilį, susitapatinamas su mašina. Juk būna tokių žmonių. Įbrėžia jo automobilį, ir jam skauda. O juk iš tiesų tam žmogui nieko nenutiko. Tas pats ir su kūnu. Mes taip su juo susitapatiname, kad kiekvienas kūno nepatogumas mums kelia daugybę neigiamų emocijų. O tai su tikruoju žmogaus „aš” neturi nieko bendro.
– Ar tai reiškia, kad į kūną turėtume žiūrėti atsainiai, ignoruoti jo poreikius?
– Ne. Juk automobiliu privalu rūpintis. Kūnu – irgi. Bet nereikia jo sutapatinti su žmogaus esme, su tikrąja mūsų tapatybe. Kūnas yra instrumentas, transporto priemonė, kuriai nereikia suteikti daugiau reikšmės, nei ji verta. Tačiau negalima ir nuvertinti. Abu aspektai: ir kūniškasis, ir dvasiškasis – yra vienodai svarbūs.
– Kiek iš tiesų reikia žmogaus kūnui?
– Kaip ir visoms gyvoms būtybėms: miegoti, valgyti, daugintis ir saugumo. Savo kūnui mes turime tiekti saikingą, šviežią visavertį maistą – vengti kūną apsunkinti, užteršti, nuodyti. Negalima nei persivalgyti, nei marinti kūno badu. Negalima kimšti į jį nesveiko, negyvo maisto. Labai svarbu, kad kūnas pailsėtų. Sveikam žmogui užtenka 6–8 valandų miego. Kuo kūnas nesveikesnis, tuo daugiau miego jam reikia. Arba atvirkščiai – žmogus negali miegoti. Pabudęs privalai jaustis žvalus – toks pagrindinis sveiko miego kriterijus. Savo kūną mes turime saugoti nuo pernelyg didelio karščio ir šalčio, vengti visko, kas sukelia ligas. Tada mūsų kūnas jausis saugus.
– Jūs taip ir gyvenate? Papasakokite, koks jūsų dienos režimas.
– Keliuosi maždaug pusę penkių ryto. Tada – higienos procedūros. Po to bent dvi valandas medituoju. Paskui apie valandą darau jogos pratimus, dar valandą šlovinu dievybes, tarnauju altoriui. Pusryčiauju. Tada prasideda mano darbo diena. Esu mokytojas, dėstytojas. Neretai dieną tenka priimti ir svečius. Valgau tris kartus: pusryčiams – vaisių, pietums – grūdų košės, sriubos, vakarienei, kurią valgau 19 valandą, renkuosi ką nors lengvo – daržovių, duonos. Miegoti einu apie 22 valandą, kartais kiek vėliau.
– Ką, atvykęs į mūsų šalį, galėtumėte pasakyti apie Lietuvą ir jos gyventojus?
– Jūsų šalyje aš tik kelios dienos, spėjau sutikti palyginti nedaug žmonių. Jie – madagūs, kultūringi, domisi nerutininiais dalykais. Mano manymu, Lietuva yra labai graži šalis. Čia taip žalia, puikus klimatas. Žinau, žinau, pas jus dabar vasara (šyptelėja).
– O veidai gatvėje? Kaip juos apibūdintumėte?
– Kaip ir viso pasaulio miestuose, matau skubančius žmones susirūpinusiais veidais, neturinčius kada pasidžiaugti net vasara. Skubantys ir susirūpinę. Taip. Tai būdinga visų miestų žmonėms. Gal kaime pamatyčiau kitokių veidų?
– Ar lietuviai labai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Delio gyventojų?
– Indijoje labai stipri šeimos institucija ir žmonės mėgsta būti su artimaisiais, leisti laiką su vaikais, tėvais, seneliais, dėdėmis. Jiems svarbūs namai, jų ramybė, jaukumas. Tačiau Indijos miestų gyvenimas vis labiau artėja prie vakarietiškų standartų. Vakarų įtaka labai stipri, ir vis stiprėja. Stambios korporacijos bando prastumti savo produktus į rinką ir reklamuoja savo gyvenimo būdą. Paprasti indai jau svajoja apie vakarietišką gyvenimą kaip apie rojų. Jie norėtų tame rojuje gyventi.
– Jūs gyvenote ir dirbote JAV. Ar amerikietiška svajonė jums nepriminė rojaus?
– Aš amerikiečių gyvenimo nevadinčiau rojumi. Viskas ten pagrįsta paviršutiniškumu, viskas tarnauja kūno poreikiams, kūnui puošti, o vidinis pasaulis – skurdus, lėkštas, neišlavintas. Žmonės mano, kad pinigais galima viską pasiekti, viską patirti. Ir vis dėlto, kad ir kiek pinigų turėtų, jaučiasi įsitempę, pavargę, pilni baimių, nepasitenkinimo. Viduje jie jaučia didžiulę tuštumą. Jie nėra laimingi.
– Kas yra laimė?
– Laimės pojūtis glūdi prote. Čia tas pojūtis gimsta, auga, egzistuoja. Jei protas neramus, apie laimę nėra ko nė svajoti. Aplinka laimei neturi jokios įtakos. Dvasiškai skurdus žmogus net idealiausioje aplinkoje dėl menkiausios smulkmenos, kūno nepatogumo jausis suirzęs, piktas. O jei žmogaus protas ramus, patenkintas, išorinės aplinkybės nieko nereiškia. Žmonės klysta manydami, kad, įsigiję geidžiamą objektą, daiktą, taps laimingesni. Įsigyja vieną daiktą, tada nori kito, ir ta norų grandinė begalinė. Ji neturi nieko bendro su laime. Atvirkščiai. Aš gyvenu šalyje, kurioje 80 proc. žmonių išsiverčia su dviem doleriais per dieną. Bet jie nesijaučia nelaimingi, jei tik žino savo gyvenimo prasmę.
– Labai vakarietiškas klausimas: kokia gyvenimo prasmė?
– Sužinoti savo egzistencijos tikslą – kas tu esi ir kodėl esi. Jei nesistengiame šito išsiaiškinti, mūsų gyvenimas – ne ką geresnis nei gyvūnų. Jie irgi maitinasi, miega, ginasi, susilaukia palikuonių. Kaip ir žmogus. Bet tik žmogui leista save suvokti, suprasti. Tai ypatinga funkcija, suteikta tik mums. Jei mes tuo nepasinaudojame – kuo esame geresni už gyvūnus? Niekuo. Netgi blogesni, nes gyvūnų bendruomenė neturi tokių problemų, kokias turi žmonių bendruomenė. Gyvūnai neserga AIDS, nekenčia nuo depresijos ir nemigos, jie nesukelia karų, negamina bombų, neterorizuoja, neužnuodija savo aplinkos… Jei mes, apdovanoti intelektu, sugebame susikurti tokias problemas, jei mūsų protas tarnauja tam, kad taptume nelaimingesni už gyvūnus, tai ko esame verti?
– O ką daryti, kad taip nebūtų?
– Kol neatsigręšime į dvasingumą, būsime nelaimingesni už gyvūnus.
– Ar egzistuoja koks nors atsigręžimo į dvasingumą mechanizmas? Na, kiek kartų per savaitę lankytis bažnyčioje ar panašiai. O gal tam būtini mums egzotiškesni instrumentai – joga, meditacija?
– Nei lankymasis bažnyčioje, nei joga, nei meditacija dar nėra dvasingumas. Taip, tai tam tikri dvasinės praktikos metodai, tačiau jie gali visiškai nieko nereikšti. Dvasingumas – tai vientisas, nenutrūkstamas, kasdienis gyvenimo būdas su Dievu. Tai yra gyvenimas labai aiškiai suvokiant, kad esu Dievo dalelė, per Jį surišta su kitomis dalelėmis, ir mano paskirtis – harmoningai funkcionuoti visoje kūrinijoje.
Tai sąmonės klausimas. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kokioje sąmonėje jis tai daro. Jei žmogus kartą per savaitę ar dieną padaro kažkokį dvasinį veiksmą, bet visą laiką gyvena paniręs į materiją, kūniškų poreikių tenkinimą, tai – joks dvasingumas. Dvasingumas – tai ne drabužių ar šukuosenos pakeitimas, tai sąmonės pokytis, jos atgręžimas dvasinių dalykų link. O tada jau dvasingas gali būti net valgymas, kaip ir bet kuris kitas veiksmas.
