Gimimo, gimdymo stebuklas ir gydytoja, jos atsakomybė. Ką ji jaučia? Galbūt netgi kaip ji gimdo kartu? Gydytojos akušerės-ginekologės Rasos Vancevičiūtės apmąstymai.
Dažniausiai neprisimename, kaip ateiname į šį pasaulį. Pasibeldžiame į žemės vartus ir ateiname. Tai dažniausiai prisimena mūsų mamos, o šiandien – vis dažniau ir tėčiai, ateinantys pasižiūrėti, kaip ateina į šį pasaulį mūsų vaikai. Kiekvienas gimdymas yra atskira gyvenimo istorija, ypač jei dirbi gimdymo skyriuje. Atsitinka taip, kad staiga nepažįstami žmonės ateina ir apsigyvena su tavimi dvylikai intensyvaus gyvenimo valandų, kurios yra tavo gyvenimo valandos ir jų labai intensyvaus ir stebuklingo darbo valandos.
Gimdymas yra darbo dalis. Tai yra tai, ką tu turi padaryti, tavo pareiga, tavo rūpestis. Kartais tavo baimė, kartais – nerimas ir didžiulis džiaugsmas. Bet džiaugsmas trunka trumpai, jis pasilieka tėvams, nes tu bėgi prie kito gimdymo, kuris gal ką tik prasidėjo, galbūt tai yra jo sunki, tęstinė dalis, galbūt jo pabaiga, galbūt skubi, ūmi situacija, kai turi veikti net negalvodamas kas vyksta, o tiesiog veikti.
Dviejų žmonių gyvenime gimdymas yra tiktai viena dalis, kurią jie galbūt labai ryškiai atsimins, o mes gyvename tarp šitų trumpų gyvenimo istorijų. Negaliu sakyti, kad nežinau, kodėl man norisi papasakoti ir liūdną istoriją. Turbūt dėl to, kad ji yra savaip labai graži. Labai gražu pamatyti iki pačios pačios didžiausios ribos susikaupusius du žmones, du žmones, kurių laukia nelaimė. Tai trunka ilgai. Tai trunka visą gimdymą. Du žmonės, laikantys vienas kitą už rankų ir žiūrintys vienas kitam į akis.
Taip kartais atsitinka. Kai atvažiuoji į laukiamąjį skyrių, kai visas tavo 9 mėnesių laukimas jau praėjęs, kai tau kažkas neramu ir kai gydytojas priėmimo skyriuje tau pasako: „Labai gaila, bet jūsų vaikelis mirė.” Turi suprasti tai, turi suvokti, į kokią situaciją pakliuvai, bet tavęs dar laukia gimdymas. Tame pačiame skyriuje, kuriame gimdo kitos mamytės, sunkiai laukdamos savo vaikelių, bet laukdamos gyvų, laukdamos džiaugsmo. Žinodamos, jog visas jų įdėtas triūsas ir susikaupimas yra tam, kad jos atneštų naują savo vaiko gyvybę. O čia kitaip. Bet kaip gražu matyti du susikaupusius žmones, kurie tai daro. Niekada nepamiršiu šito vaizdo.
Sako, kad visur yra prasmė. Prasmė tiems žmonėms, prasmė ir man. Matyti juos ir suvokti, kokie stiprūs jie gali būti dviese. Žiūrėdami ilgas valandas vienas į kitą, kai tavo mylimas žmogus kenčia skausmą, dėl skausmo, kuris tuoj atsiras. Jie tai išgyveno. Jiems gimė negyvas vaikelis. Jie su juo atsisveikino. Istorija pasibaigė, nuplaukė į praeitį, tačiau gyvenimas tęsiasi ir gimdymai vyksta vėl.
Vėl atvažiuoja poros, vėl atvažiuoja vienišos moterys, jaunos ir nepatyrusios, vėl atvažiuoja moterys, kurios viską žino. Vėl atvažiuoja moterys, kurios galvoja, kad viskas bus kitaip, nei bus iš tikrųjų. Moterys, tai moterų šalis – gimdymo skyrius, kur kartkartėmis praeina vyrai, nejaukiai susisupę į chalatus, nelabai suprasdami, kas čia vyksta, laikydamiesi savo moterų, retai laikydami jas. Nes tai – moterų šalis.
Tylu. Visiškai tylu ir taip lengva. Tik ką padėjau galvą ant pagalvės. Trečia valanda nakties. Tai tokia valanda, kai ligoninėje paprastai kažkas atsitinka. Taip ir bus. Jautria klausa aš girdžiu, kaip privažiuoja greitoji. Man po langais, pirmame aukšte, – priėmimo skyrius. Trinkteli durys, per širdį nueina nerimas, ir jau girdžiu kaip skamba telefonas. „Daktare, – priėmimas.” O, Dieve, tik užmerkiau akis, tik prilipo blakstiena prie blakstienos. Keliuosi. Graudžiai girkšteli sofa, jautusi daugybės daktarų pavargusius pečius. Einu. Ilgas tamsus koridorius. Ilgas ilgas. Žalia grindų danga, tokia nejauki atrodo. Kažkur toli, koridoriaus gale, šviesa. Šviesa tunelio gale – priėmimas.
Kažkas atbarška, kyla triukšmas. Į priėmimą įpuola daugybė čigonų. Ieškau tarp jų tos, kuri atvažiavo čia. Ji triukšmauja labiausiai. Nesako nieko, tik triukšmauja. Pasikviečiu ją užeiti, ji neduoda man ir žodžio pasakyti. Aš jos prašau: „Gulkitės ant lovos, pašau greičiau.” Ji atsigula. Štai aš jau matau pusę galvutės. Pasaulis sustoja. Mano galvoje prabėga visi akušerijos vadovėliai, visos geros ir blogos išeitys, visos komplikacijos ir visi galimi variantai. O, Dieve, štai mano rankose jau beveik vaikas. Laikas. Jis suklinka pirmą kartą savo gyvenime. Ką gi, štai jis, rankomis suspaudžiu virkštelę ir šaukiu akušerę, kuri pūškuodama atbėga iš toli su visais instrumentais ir visa įmanoma pagalba. Viskas nurimsta, ir aš pradedu girdėti, kaip plaka mano širdis. Ak, ji, matyt, buvo sustojusi.
Tai buvo seniai, tai buvo pirmieji mano rezidentūros metai. Tai buvo pirmasis gimdymas, pirmasis krikštas. Jai tai nebuvo pirmasis gimdymas, tai buvo pirmasis gimdymas man. Ačiū, Dievui. Visur nuovargis, skausmas, čia pat – ir kraujas. Čia pat matau tavo akis, prašančias padėti. „Daktare, operuokit mane, jau operuokit, prašau.” Ji spaudžia mano ranką, jai tikrai skauda. Aš žinau, kad skauda, ir ji pavargusi. Ji labai pavargusi, ji blaškosi lovoje, tačiau gimdymas čia pat, ir aš ją raminu: „Na, dar truputėlį jau tuoj, jau tuoj pat.” – „Daktare, aš nebegaliu, viskas.” Ji jau verkia. Ne, ji neverks, ji susikaups, ir viskas baigsis. Ką gi, praėjo valanda, gimė vaikelis. Ir aš matau visai kitą vaizdą. Ramu, ji apklota, lūpose – šypsena, ji tokia rami, kokia tik gali būti moteris, ką tik tapusi motina. Ant jos krūtinės – kūdikis, nurimęs, dabar iš viršaus jau klausosi motinos širdies. Išeinu laiminga, tačiau išeinu atgal, į kitą pasaulį, kur kažkas vėl čiumpa už rankos ir sako: „Daktare, aš nebegaliu.” Ir taip visą parą. Dieve, aš jau vos paeinu pati. Jau tuoj man pačiai reikės sakyti: „Nebegaliu, padėkit man.” Kurgi tas rytas?
Bėgam, rieda ratukai. Jie geležiniai ir barška į cementines grindis. Jau operacinėje, atsiveria vienos durys, atsiveria kitos. Gydytojas anesteoziologas kalbasi su moterimi, kuri vis dar dejuoja nuo sąrėmių, bet ruošiama operacijai. Ji tuoj nurims, skausmas pasibaigs, tada prasidės mūsų darbas. O dabar mes turškiamės kriauklėse, sąžiningai plauname rankas ir susižvalgome. Taip, eisime gimdyti. Šį kartą mes. Apsirengėme steriliai. Atsargūs, įprasti judesiai. Viskas žalia. Žali chalatai, žalios paklodės, žalias pasaulis, ir tik mažas tarpelis paliktas pjūviui. Pjūvis, pasirodo kraujas, raudonas ir gražus. Viskas vyksta ramiai, nors mes skubame.
Daktaro ranka. Pirštinėta, tai ji pirmoji palies vaiko galvutę. Šį kartą ji. Jis pamažu gimsta. Gimsta iš pjūvio, išlenda pusė galvutės, galvutė, petukai. Štai jis jau visas, guli ant paklodžių, akušerė greitai perspaudžia virkštelę ir perkerpa. Atiduota ją kitiems, kitoms pirštinėtoms rankoms. Mama truputėlį prabudusi, ji mato, kas vyksta. Jai parodo mažą klykiantį gumulėlį. Ką gi, būna ir toks gimdymas. Jai atrodo, kad viskas baigėsi, mums – dar ne. Mes dar turime viską susiūti, gražiai sudėlioti, kad pilvukas būtų kaip naujas, kad liktų dar viena šypsenėlė – viena lūpose, kita – žemiau.
Esu buvus labai pikta, ir galbūt džiaugiuosi nepasakiusi ko nors šiurkštaus, nes neturėjau teisės. Esu daktarė baltu chalatu, turiu būti teisinga, turiu būti mandagi. Tikriausiai, bet… Gimdykla. Keistas pavadinimas. Ji netgi turi numerį. Numeris antras. Didžiulė lova, kurioje guli moteris ir laukia naujo sąrėmio. Sąrėmiai stiprėja, jie skausmingi, jie ilgėja. Ji atvyko gimdyti su vyru. Gražu. Vyras gavo kėdę ir sėdi ant jos. Ir ką jis veikia? Jis skaito laikraštį. Man norisi paimti ir nulaužti kėdei kojas. Gal jam, bet kol kas tik kėdei, kad jis pargriūtų, susitrenktų ir suprastų, kas vyksta. Gal geriau jam išeiti? Bet vis nerandu drąsos pasakyti. Gal tu eik iš čia? Mačiau daug vyrų, kurie padėjo savo žmonoms – būdami šalia, laikydami už rankos, padėdami išgyventi skausmą, nugalėti baimę, padėdami suprasti, kas vyksta, palaikydami, pastiprindami ir netgi leisdami jiems stipriai įžnybti, kad liktų mėlynės. Net kai ant jų kartais šaukdavo ir išsiųsdavo lauk, jie taip irgi padėdavo, nes būdavo kartu. Bet ką gi tu čia veiki? Argi tu esi kartu? Nejaugi gali skaityti laikraštį, kai tavo mylimam žmogui skauda? Ką tu čia veiki? Jis manęs klausia: „Ar jau greitai?” Kas greitai? Tai vyksta dabar, tai vyksta ilgai. Tai yra darbas, tavo gyvenimas, tavo šeima. Ar jau greitai… Sakau, kad galbūt po keturių valandų. „Aaa…”, – nusivilia jis. „Po keturių.” Aš turbūt tikrai nugriausiu tą kėdę. Ir išeinu.
Parengta pagal LRT „Klasikos” programos laidą „Kasdienybės kultūra”
