Odontologija, ortodontai

Šventųjų dantų relikvijos

Relikvija – daugelio religijų, tokių kaip budizmas, krikščionybė (katalikybė ir stačiatikybė), garbinami šventųjų palaikai, jų dalys, drabužiai, naudoti daiktai. Relikvijos liudija žmogaus trapumą ir kartu nemirtingumo viltį, tai iškovotos geros kovos, meilės pergalės ženklai.

Relikvijos krikščionių pasaulyje

Krikščionys kaupė ir garbino savo šventųjų relikvijas dar nuo Romos katakombų laikų. Nuo IV a. pr., Romos imperatoriui Konstantinui priėmus kriščionybę, pagarba šventųjų relikvijoms plėtojosi dar labiau. Viduramžiais, plintant krikščionybei, šventųjų kapai buvo ypatingai vertinami, tapo piligrimystės objektu. Dėl įvairių priežasčių, ypač dėl barbarų išpuolių, už miesto ribų esančius kapus buvo sunku lankyti, todėl likę žemiškieji šventųjų palaikai buvo iškasami ir visi arba dalimis išvežiojami po visą Europą į bažnyčias. Jiems laikyti gaminami puošnūs tauriųjų metalų relikvijoriai. Atsiradus falsifikatų, nuo 1543 m. kiekviena relikvija turėjo būti žymima specialiu antspaudu. Ypač didelį mastą relikvijų migracija įgavo XVII–XVIII a. – jas kaupė ne tik bažnyčios ar vienuolynai, turėti relikvijų ir jomis didžiuotis siekė karaliai, kunigaikščiai, didikai.

Relikvijų garbinimas krikščioniškoje kultūroje pirmiausia susijęs su gausybe jų sukeltų stebuklų, ypač gydančiųjų. Jei su liga nesusitvarkydavo gydytojai, ligonis bet kada galėdavo kreiptis paramos į šventąjį. Daugelis šventųjų buvo priskirti toms sritims, su kuriomis, anot legendų, buvo patys susidūrę, pvz.: nukirsdintoji šv. Kotryna Aleksandrietė gelbsti kenčiančiuosius nuo galvos skausmų, be to, visuotinai laikoma mokslo ir žinių, filosofų, mokinių ir mokyklų globėja, nes buvusi Kipro karaliaus duktė, tad gavusi puikų išsilavinimą; per kankinimus dantų netekusi šv. Apolonija tapo dantų skausmą kenčiančiųjų, vėliau odontologų globėja.

Kaip šv. Apolonija tapo odontologų globėja

Seniausi patikimi įrašai apie būsimą šventąją yra vyskupo istoriko Eusebijaus iš Cezarėjos (267–340) laiške. Čia aprašomi žiauriai persekiojami krikščionys valdant imperatoriui Filipui (244–249). Dauguma krikščionių pabėgo iš Aleksandrijos, išskyrus kelis, įskaitant Apoloniją, kuri čia pamokslavo ir lėmė daugelį atsivertimų. Pasak vienos legendos, romėnai pirmiausia grasino ją sudeginti gyvą, jei nepripažins pagonių stabų. Kadangi Apolonija savo tikėjimo neišsižadėjo, buvo kankinta, jos veidas ir žandikauliai stipriai sumušti, dantys išrauti su žnyplėmis. Anot kitos legendos, visi jos dantys buvo sulaužyti daužant kumščiais ir aštriais akmenimis. Kiti šaltiniai sako, kad merginai buvo nukirsta galva, nes visą savo šeimos turtą atidavė vargšams. Dar kiti teigia, kad supykęs brolis taip nubaudė savo seserį dėl to, kad ji nutraukė sužadėtuvių sutartį. Viduramžių Europoje Apolonija pirmiausia buvo garbinama Anglijoje ir Flandrijoje, vėliau Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Ji buvo kanonizuota popiežiaus Jono XXI (1215–1277). Šv. Apolonija, ilgą laiką buvusi dantų skausmą kenčiančių žmonių globėja, jau XVIII a. mokslininko P. Fušaro pastangomis tapo odontologų globėja. Šventė minima vasario 9 d.

Po krikščioniškąjį pasaulį greitai pasklido pagarbi nuostaba dėl šv. Apolonijos drąsos ją kankinant. Relikvijų garbinimo piko laikais atsirado tiek daug šv. Apolonijos dantų ar žandiklaulio falsifikatų, kad popiežius Pijus VI (1775–1799) nurodė surinkti visus tariamus jos relikvinius dantis Italijoje ir išmesti į Tibrą. Esą toji dėžutė svėrusi apie 3 kilogramus.

Mene šv. Apolonija vaizduojama kaip jauna mergina su replėmis rankose ir karoliais, tarp kurių yra vienas ar daugiau jos dantų. Didžioji dalis šventosios atvaizdų yra iš XVII a.

Šv. Apolonijos dantis sulaukė mokslininkų dėmesio

Viena šv. Apolonijos relikvija – Kroatijos Rabo miesto katedroje saugomas šv. Apolonijos relikvinis dantis – sulaukė mokslininkų dėmesio: mėginta moksliškai įvertinti kriščioniškosios tradicijos ir medicinos kontekste. Beveik nežinomos relikvijos tyrimo rezultatai pristatyti platesnei visuomenei. Relikvinis dantis atitinka pirmąjį viršutinio žandikaulio prieškrūminį dešinės pusės dantį. Visos anatominės ir kitos šio danties ypatybės būdingos jaunų žmonių dantims. Emalio pažeidimai rodo galimą dantų traumą. Danties šaknyje matyti du emalio perlai, bet tyrimu jų kilmė išaiškinta nebuvo. Žinoma, kad medicinoje tokie atvejai gana reti.

Šių dienų duomenimis, suskaičiuota 15 šv. Apolonijos relikvijų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Kai kuriais atvejais šv. Apolonijos relikvijos bažnyčiose yra ne tik dantis, bet ir kaulas. Porto mieste, Portugalijoje, yra laikomas jos krūminis dantis.

Šv. Kazimiero relikvijų likimas

Rašytiniai šaltiniai liudija, kad šv. Kazimiero (1458–1484) kapas nepaprastai greitai tapo malonių vieta. Šv. Kazimieras – nuo 1636 m. Lietuvos globėjas, nuo 1960 m. Maltos (Joanitų) ordino globėjas. Žmonių, pasišventusių viešajai tarnybai, užtarėjas ir globėjas.

Šv. Kazimiero relikvijos iš Vilniaus katedros saugumo sumetimais kelis kartus buvo išvežtos, 1989 m. grąžintos. Tačiau karstas atidarytas bene 9 kartus relikvijų patikrinimo ir dalybų tikslais, kiekvieną kartą surašoma, kas paimta ir liko. Aktyviausiai relikvijos buvo dalijamos XVII a., paskutinį kartą karstas atidarytas 1922 m. – paimta viena pirminė šv. Kazimiero relikvija (dantis) Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčiai. Šių relikvijų daugėjo ne tik Lietuvos bažnyčiose, jos keliavo ir į kitus kraštus. Šv. Kazimiero relikvijų padovanota Neapolio šv. Jurgio bažnyčiai, Florencijos šv. Lauryno bazilikai. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos ordinui, pasirinkusiam jį savo šventuoju.

Budos dantis. Relikvijos budistinėje tradicijoje

Budizmas – bene seniausia pasaulio religija, kurios relikvijos išplito po visą Aziją. Pasak budistinės tradicijos, kremavus Budos kūną, pelenai buvo padalyti į 8 dalis ir atiduoti karaliams, kad šie juos saugotų stupose. III a. pr. Kr. šios relikvijos surinktos, padalytos į 84 tūkst. dalių, ir pastatyta tiek pat stupų. Tokiu būdu Budos mokymas kartu su jo relikvijomis pasklido po visą Indiją. Be pelenų, kone švenčiausia relikvija liko Budos dantis, saugomas Šri Lankoje, Kandžio mieste. Relikvija paslėpta septyniose aukso dėžutėse, apsagstytose brangakmeniais.

Teigiama, jog kremavus budistų šventuosius visoje Azijoje jie palieka dvasingumo žymę deimanto, kristalo, akmens ar kaulo pavidalu. Budizmo kronikose minima daugybė su relikvijomis susijusių įvairiausių stebuklų, ypač stebuklingų pagijimų. Budizme relikvijos primena, jog nušvitimas yra visų gyvų būtybių tikslas.

Tikroji relikvijų prasmė

Žinoma, visada lieka pavojus į relikvijas žiūrėti magiškai. Tačiau relikvijos pirmiausia turėtų būti suvokiamos kaip dvasinių asmens nuopelnų fizinis palikimas, leidžiantis atminti ir asmeniškai patirti esminius tikėjimo slėpinius, amžinybės galimybę.

Daugiau informacijos: www.odonteja.lt

Šaltiniai

^{Beinorius A. Kas pamato relikvijas, pamato ir patį Budą (budistinės relikvijos – Lietuvoje). Lietuvos rytas, 2009-09-30.}
^{Belaukiant šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų. Bažnyčios žinios, 2007-03-30.}
^{Laisvoji interneto enciklopedija „Vikipedija“.}
^{Maslauskaitė S. 2006. Šv. Kazimiero relikvijos ir relikvijoriai. Acta academiae artium Vilnensis 41, 35–57.}
^{Račiūnaitė T. 2004. Šv. Bonifaco kankinio relikvijos Valkininkų bažnyčioje. Menotyra 35(2), 36–45.}
^{Kulikauskas G. Keistieji viduramžiai: medicina (II). Verslo žinios, 2009-04-28.}
^{Skrobonja A., Rotschild V., Culina T. 2009. St. Apollonias tooth – a relic in the cathedral treasury in Rab (Croatia).}
^{Vilniaus arkitatedra bazilika. Šventojo Kazimiero relikvijos.}