REXSAN

Pasislėpę maisto priedai: krevetės

Pagal ES ir Lietuvos teisės aktus (2000/13/EB; HN 119 ir kt.) ant maisto produktų pakuočių nereikia žymėti priedų, kurie galutiniame produkte neatlieka jokios funkcijos. Ši nuostata suprantama, tačiau reiktų žinoti, jog pavieniais atvejais kai kuriuose produktuose maisto priedų vis tik išlieka ir nors galutiniame produkte jie neatlieka jokios funkcijos – žmogaus organizmui gali sukelti šalutines reakcijas. Vienas iš pavyzdžių – krevetės.

Krevetės laikomos pačiomis populiariausiomis iš jūros gėrybių ir yra labai vertinamos gurmanų (gausu baltymų, nesočiųjų omega-3 riebalų rūgščių bei mineralų seleno, geležies, fosforo, magnio, cinko, vitaminų D, B12, B3).

Deja, tiesa apie krevetes ir ta, kad jos yra auginamos specialiose „krevečių fermose” Azijoje ir Lotynų Amerikoje,o iš ten patenka į kitas šalis. Paprastai tik ištrauktos iš vandens, krevetės greitai pajuoduoja, nes jose esanti amino rūgštis tirozinas reaguoja su deguonimi ir virsta tamsiu pigmentu melaninu (Marshall, 2000). Siekiant išsaugoti krevetes kokybiškas, iš karto po sugavimo jos yra kelioms minutėms dedamos į talpas su konservuojančia medžiaga, pavyzdžiui, natrio bisulfito (E 222) tirpalu. Po to krevetės yra atšaldomos ir vežamos į fabrikus, kur jas dar kartą atšaldo, apdoroja natrio bisulfitu, išvalo, suskirsto pagal dydį, pakuoja ir tada greitai užšaldo (McEvily, 1991; Bean, 1998).

Šitaip krevetės išlaikomos šviežios ir kokybiškos, o ant pakuotės nereikia žymėti jokių maisto priedų. Tačiau galutiniame produkte maisto priedai visgi išlieka.

Antai La Laguna universiteto Ispanijoje mokslininkai nustatė, kad tokiose užšaldytose krevetėse išlieka daugiau nei 150 mg sulfitų viename kilograme krevečių (Hardisson, 2002). Pagal Lietuvos higienos normą HN 53, maksimalus leidžiamas sulfitų kiekis vėžiagyviuose yra 150 mg/kg. Sulfitai (sieros dioksidas ir kt.) yra medžiagos, kurios sukelia alergijas, ypač jautresniems žmonėms.

Be to krevečių auginimo metu yra naudojama ir daugiau žmogaus sveikatai kenksmingų medžiagų, nors ir nedideliais kiekiais, bet išliekančių galutiniame produkte. Tai pesticidai, antibiotikai, koncentruoti pašarai (Gräslund, 2001; Johnston, 1998; Yulin, 2000). Didelį susirūpinimą mokslininkams kelia tai, kad šių medžiagų su maistu patenka į žmogaus organizmą, kur jos veikia kaip kancerogenai (vėžį sukeliančios medžiagos), žmogaus metabolizmą ir nervų sistemą trikdantys, imunitetą silpninantys bei bakterijų atsparumą antibiotikams didinantys junginiai (Dinham & Jacobs, 2002; EJF, 2003; Sapkota, 2008).

Žinoma, arčiau pusiaujo esančiose šalyse galima gauti vietiniuose vandenyse sugautų laukinių krevečių, kuriose nėra aukščiau minimų medžiagų. Todėl laikykimės geografiškumo, valgykime tai, kas randasi mūsų klimato zonoj ir keliaukime į svečias šalis pasmaguriauti.

Sveikas vaikas

Ranigast sos

TAIP PAT SKAITYKITE