Elektros įrangą gaminančiai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus įmonei „Liregus“, kurioje didžioji dalis darbuotojų – regėjimo negalią turintys žmonės, vadovaujantis Leonas Kirkilovskis sako, kad neįgaliųjų integracijos politikai Lietuvoje labiausiai trūksta nuoseklumo ir sutarimo.
Pats regėjimo negalią turintis „Liregus“ vadovas įsitikinęs, kad pagrindinis būdas gerinti neįgaliųjų integraciją – sudaryti sąlygas stabiliam darbui, kuris negalią turinčiam žmogui visų pirma sukuria prasmės pojūtį.
„Jau 31 metus vadovauju įmonei, kurioje dirba neįgalieji. Nors priklausome Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai, tačiau pas mus darbuojasi ne tik aklieji, silpnaregiai, bet ir kurtieji. Puikiai žinau, savo kailiu patyriau, kas darbas buvo man, ir kas jis yra šiems žmonėms. Tačiau integracijos modelio nestabilumas, nuolatinis nerimas dėl to, ar dar turėsime kur dirbti, labai apsunkina situaciją ir skaldo neįgaliųjų bendruomenę“, – įsitikinęs vyras.
Pasak jo, Lietuvoje veikia net 35 organizacijos, atstovaujančios neįgaliųjų interesams, tačiau net ir tarp jų nėra vieningo sutarimo, koks integracijos modelis labiausiai tiktų Lietuvai.
„Matome daug įvairių bandymų kurti naujus modelius, ardyti tai, kas jau sukurta ir veikia. Tikrai ne visada siūlant pokyčius atsižvelgiama į pažeidžiamiausių argumentus bei poreikius. Kad ir dabartinis vajus dėl socialinių įmonių statuso, siūlomo terminuoto subsidijavimo. Mano galva, tai toli gražu nėra apgalvota reforma, nes neįvertinama, kokios pasekmės gali būti“, – įsitikinęs jis.
Pasak jo, įprasto modelio griovimas gali tapti nuosprendžiu tūkstančiams žmonių, šiuo metu dirbančių socialinėse įmonėse. Juo labiau, kad terminuoto subsidijavimo klausimas skaldo negalią turinčių žmonių bendruomenę.
„Jei negalią turinčio žmogaus darbingumas siekia 40 proc. tai ir reiškia, kad jis gali tiek pridėtinės vertės sukurti ir jis niekaip nepakonkuruos su sveiku dirbančiu žmogumi. Bandoma sakyti kitaip, aiškinti, kad viskas įmanoma, bet realybė, deja, ne tokia. Būtent todėl, kad našumas taip pat skiriasi, subsidijos ir yra skirtos šiam skirtumui padengti“, – įsitikinęs L. Kirkilovskis.
Pasak jo, dažnai nutylimas ir tas faktas, kad mokesčių pavidalu socialinės įmonės sumoka daugiau, nei gauna iš subsidijų, visiškai nevertinamas kaštų ir gaunamos naudos santykis, kuris yra žymiai svarbesnis vertinant socialinių įmonių veiklos efektyvumą valstybės mastu.
„Tai nepatogus, nutylimas faktas, nes jis nėra naudingas tiems, kurie norėtų neįgaliuosius darbo ieškoti pasiųsti į laisvą rinką. Socialinėse įmonėse ne tik sukuriamos darbo vietos, vyksta visapusiška integracija, bet ir iš tiesų vystomas verslas, turintis socialinę misiją. Esame skaičiavę, kad uždirbame 15 proc. daugiau nei į mūsų veiklą investuoja valstybė“, – sako „Liregus“ vadovas.
Jo teigimu, neįgaliųjų įmonės jau yra tapę savotiškomis socialinėmis bendruomenėmis su nusistovėjusiu darbo ritmu, našumu bei savitarpio pagalba, kuomet dirbantieji vieni kitiems tampa savotiškais pagalbininkais ir padėjėjais. Suardyti šias bendruomenes neįgaliesiems reikštų didelį integracijos nuostolį bei neapibrėžtumą ateityje.
„Tikimės būti išgirsti ir sulaukti pakankamo dėmesio tiems žmonėms, kurie jau dabar visomis išgalėmis stengiasi kabintis į gyvenimą bei dirbti. Esu tikras, kad jiems esamos sąlygos negali būti iš esmės bloginamos, atimant tą nedidelę valstybės pagalbą, kuri suteikiama dabar, ir verčiant eiti į atvirą rinką. Bijau, kad tokiu atveju vienoje pažeidžiamiausių visuomenės grupių turėsime nedžiuginantį socialinį sprogimą ir jį lydinčius padarinius. Kad ir kokia marga neįgaliųjų bendruomenė būtų, laikas būtų kalbėtis su visais jos nariais ir bandyti ieškoti neskausmingiausių sprendimų“, – sako L. Kirkilovskis.
