Gudručio vaistinė

Stresas- progreso variklis

Beveik prieš šimtą metų Hansas Selye, medicinos ir chemijos mokslų daktaras, pradėjo įdėmiai tyrinėti stresą, stresorius ir organizmo atsaką į jį. Taigi šis streso „tėvas” jau tuomet pasakė: „Stresas — tai gyvenimas.” Ir mes nedrįstame su juo ginčytis.

Stresas — gerai

Kalbėti apie streso įtaką žmogaus organizmui vien neigiamai — nesąžininga. Na, taip, nuolatinis, ilgalaikis stresas žmogų sendina, išprovokuoja daug ligų, griauna asmeninę ir visuomeninę gerovę. Tik akcentai šiame sakinyje turėtų būti dedami ne ant streso, o ant žodžių „nuolatinis” ir „ilgalaikis”. Nes stresas — natūrali organizmo reakcija, ir ne tokia jau bloga. Būtent stresas gali greitai ir efektyviai padidinti darbingumą, o adrenalinui — vienam iš streso hormonų — apskritai turime būti dėkingi už protu nesuvokiamus sportininkų pasiekimus. Ką ten sportininkai, Tu pats esi ne kartą kalnus nuvertęs būtent streso dėka: pagąsdino šefas, kad už atsipalaidavimą ir „dedlainų” nepaisymą nubrauks premiją, žiūrėk, per naktį nuveikei pusės mėnesio darbus. O kur dar studentai, egzaminų metu taip mobilizuojantys protines pajėgas, kad iš savęs išspaudžia ir tai, ko patys nežinojo žiną.

Trys stadijos

Stresas — tai kelių stadijų procesas. Pirmoji — aliarmo, arba adrenalininė

Ji prasideda Tau vos pastebėjus išorinius dirgiklius (pavyzdžiui, kad rytoj turi atiduoti parengtą ataskaitą, kurios dar net nepradėjai). Organizmas reaguoja į kraują išmesdamas didelius adrenalino — didvyrių hormono — kiekius ir organizme operatyviai mobilizuodamas cukraus atsargas. Ima sparčiau plakti širdis, suintensyvėja kvėpavimas, periferijoje susitraukia kraujagyslės, todėl gali išbalti arba nutirpti rankos ir kojos, pagausėja prakaitavimas, įsitempia raumenys. Kitaip sakant, Tavo kūnas yra pasirengęs aktyviai veikti: pulti arba mauti šalin. Mat tuomet veikia simpatinė nervų sistema, atsakinga už teisingą ir greitą jėgų panaudojimą. Kadangi mes — žmonės kultūringi, užuot iš užančio traukę kuokas arba sprukę pro duris, susitvardome ir pereiname į antrąją streso stadiją.

Antroji — adaptacinė, arba kortizolinė

Pradeda veikti hormonas kortizolis, iš baltymų išskiriantis cukrų. Ūmaus streso atveju reaguoja ne tik kūnas, bet ir psichika: dėmesys sutelkiamas į reikšmingiausias situacijos detales, Tu sugebi žaibiškai priimti sprendimus ir akimirksniu susivokti. Štai kodėl griežčiausi mokytojai sugeba daugiausiai išpešti iš savo mokinių!

Trečioji — nuovargio, arba išsekimo

Ištinka tuomet, kai išeikvojami baltymai bei organizmo resursai ir stresas sukelia patologijas. Ši stadija nutinka retai, ir tik jos metu stresas tampa žalingas: kelias savaites ar mėnesius trunkantis stresas gali būti kitų ligų priežastis.

Kaip sporte, taip ir versle

Ar galima įsivaizduoti efektyvų sportininką be streso? O apsukrų verslininką? Na tai kas, kad verslo banginiai akmeninėmis fizionomijomis žarsto milijonus ir nevirpėdami bei neprakaituodami pasirašo kvapą gniaužiančius kontraktus. Netikėk tais veidais: jie irgi žmonės, tik perėję puikias gyvenimo treniruotes, išmokiusias kontroliuoti stresą ir padidinusias emocinės savitvardos galimybes.

Viskas vyksta panašiai kai ir sporto pasaulyje: be streso poveikio neįmanomas joks poslinkis teigiamų pokyčių link. Mūsų organizmas veikia pagal paprastą principą: tam, kad bet kuri savybė tobulėtų, reikia užsikrauti krūvį, kuris būtų neįprastas — sunkesnis nei įprastai, ilgesnis nei įprastai, tai yra stresinis. Lygiai taip pat treniruoklių salėje auginiesi raumenis, kiekvieną treniruotę jiems sukeldamas stresą. Iš pradžių organizmas reaguoja pasyviai: pavargsta ir gerokai sumažina savo galimybes (atsimeni dienas po pirmųjų treniruočių, kai sunkiai lipdavai laiptais dėl raumenų skausmo?). Tačiau netrukus organizmas pradeda kaupti energija ir įvertinęs šios stresinės patirties metu įgytą patirtį ima adaptuotis prie reikiamų krūvių tam, kad jiems pasikartojus galėtų efektyviau reaguoti.

Tas pats mechanizmas galioja ne tik fiziniam, bet ir psichologiniam bei emociniam stresui. Viskas priklauso nuo stresinio poveikio dažnumo, intensyvumo ir sistemiškumo. Kaip iš sportininko kūno reikalaujama kur kas daugiau nei galėtų pakelti paprastas individas, taip ir kai kurių profesijų atstovai savo darbe turi įgyti geležinę savitvardą, kad ne laiku pasigirdęs aiktelėjimas arba sudvejojęs žvilgsnis nesugadintų tobulų sumanymų.

Tiksli dozė

Tam, kad iš streso išpeštum optimalią naudą, jo lygis turi būti optimalus. Pasak vadovų kirvių, kuo mažiau spausi, tuo mažiau peši. Stresui didėjant Tu pereini į vadinamąją geriausio darbingumo fazę, ir čia svarbiausia — nepersūdyti. Jei įtampa bus per didelė, nebegalėsi susikoncentruoti, o be koncentracijos — koks darbas. Negana to, „perspaustas” stresas darbe sukelia populiarias negalias: galvos skausmą, nemigą, nerimą, sutrikdo skrandžio ir imuninės sistemos darbą (štai iš kur tie diegliai pilve ir štai kodėl Tu pirmasis sugaudai aplink sklandančius virusus). Tačiau kokia streso dozė kokį produktyvumą atitinka — labai individualus ir slidus dalykas: vienam pakanka griežtesnio boso žvilgsnio, o kitas žiovauja ir šefui koja atidarinėjant duris.

Geriausia naujiena ta, kad subalansuotas, valdomas stresas gali padėti atsikratyti trikdančių minčių ir maksimaliai susikoncentruoti ties užduotimi. Psichologai sako, kad jei tokiu momentu Tau niekas netrukdo ir leidžia įsikniaubti į darbą, Tu tampi vos ne pusdieviu — sugebi greitai susikoncentruoti, spręsti problemas ir kurti projektus.

FAKTAS

Trys ketvirtadaliai dirbančių žmonių mano, kad stresą darbe šiandien patiria daug daugiau darbuotojų nei prieš šimtmetį.

Healthy Feed

TAIP PAT SKAITYKITE