Paplites žmonių požiūris, kad nušalusias galūnes reikia šildyti, yra klaidingas ir gali sukelti sunkias komplikacijas. Ypatingai žalingas toks požiūris kai kurių medikų tarpe, ypač kai šildyti nušalusias galūnes pataria oficialios medicinos tarnybos tokios, kaip Vilniaus visuomeninio sveikatos centro saugos kontrolės skyrius.
Visų gyvūnų, tame tarpe ir žmogaus, organizmas yra gerai prisitaikęs atmosferos pokyčiams. Esant labai žemai temperatūrai organizmas centralizuoja kraujotaką stengdamasis išsaugoti pagrindinių gyvybinių organų veiklą. Tuo tarpu periferinė kraujotaka pirmiausiai galūnėse, krentant temperatūrai, sulėtėja kartu su medžiagų apykaita. Didėjant šalčio poveikiui medžiagų apykaita ir kraujotaka galūnėse išnyksta. Yra žinoma galimybė grąžinti medžiagų apykaitą odoje, kai jos temperatūra nukritus iki 8 laipsnių šalčio.
Nušalimas kliniškai skiriamas į du periodus. Pirmas periodas vadinamas anerginiu. Jis pasireiškia galūnėse stiprėjančiu šalčio jutimu, pereinančiu į deginimo jausmą, ir baigiasi nejautra. Galūnė išbalusi, nejautri primenanti užtirpimą. Šildant tokią galūnę, prasideda antrasis nušalimo periodas vadinamas reakciniu, kuris dalomas į 4 nušalimo laipsnius priklausomai nuo audinų pakenkimo gylio. Pirmasis reakcinio periodo simtonas yra skausmas.
Organizmo audiniai yra prasti šilumos laidininkai. Ši savybė padeda palaikyti pastovią organizmo temperatūrą. Pirmos pagalbos metu, šildant nušalusią galūnę išorinėmis priemonėmis, pirmiausiai pakyla paviršutinių audinių temperatūra, atgyja medžiagų apykaita, o kraujotakos nėra, nes gilesni audiniai dar neatšilę. Taip sukeliamas medžiagų apykaitos ir kraujotakos neatitikmuo, kuris tampa audinių žūties – nekrozės priežastimi. Toks (iš pirmo žvilgsnio logiškas sprendimas) šildyti nušalusią galūnę, sukelia sunkias nušalimo pasekmes.
Išvengti nušalimų reakcinio periodo galima teisingai teikiant pirmają pagalbą ir tolimesnį gydymą. Gydymo principas paradoksalus „kuo susirgai tuo ir gydykis.” Sušalusią, užtirpusią, nejautrią galūnę būtina apsaugoti nuo aplinkos šilumos. Tai reikia atlikti kruopščiai suvyniojant galūnę atšaldytomis termoizoliacinėmis medžiagomis: antklodėmis, vilnoniais ar kailiniais rūbais. Juos atšaldyti galima lauke intensyviai kratant (judinant). Nušalusįjį būtina patalpinti neapšildomoje patalpoje: užuovėjoje, prieangyje arba atidaryti duris, langus, kad aplinkos temperatūra neviršytų +5 – +10C Jeigu nušalusios galūnės, o apavas ir rūbai nesušlapę, nereikia galūnių nurengti, nereikia jų apžiūrinėti ir čiupinėti. Jeigu nušalusių galūnių apavas ir rūbai šlapi, būtina juos pašalinti. Po to galūnes reikia apvynioti minėtomis termoizoliacinėmis medžiagomis. Tiktai tada galima ir reikia nušalusįjį perkelti į šildomą patalpą, pagirdyti šiltu gėrimu, pamaitinti ir šiltai apkloti nenušalusias kūno vietas. Nušalusias galūnes būtina išlaikyti suvyniotomis atšaldytomis medžiagomis, kol galūnių pirštuose atsiras jautrumas ir išnyks nutirpimo jausmas. Priklausomai nuo nušalimo apimties ir gylio tai gali užtrukti nuo kelių iki keliolikos valandų. Tokiu būdu teikant pirmają pagalbą ir gydymą nušalę audiniai gali atsistatyti be skausmo ir be vėlyvesnių komplikacijų. Skausmo jausmas nušalusiose galūnėse nurodo į pirmos pagalbos ir gydymo klaidas, kurių dažniausia priežastis yra nepakankama nušalusių galūnių apsauga nuo šiltos aplinkos temperatūros.
Dažniausiai šaltis pažeidžia atviras kūno vietas nepadengtas rūbais, tai ausys, nosis, skruostai. Dėl geros kraujotakos minėtose kūno vietose tokie nušalimai lengviausi ir jų pasekmės dažniausiai apsiriboja kosmetiniais defektais. Pirmos pagalbos pagrindas toks pat kaip ir galūnių nušalimo atvejais – apsaugoti nušalusias vietas nuo šilumos kol atsistatys kraujotaka. Tokiais atvejais pakanka pridengti nušalusias vietas nuosavais vilnoniais rūbais, surasti užuovėją, nešildomą patalpą, prieangį, laiptinę ir palaukti kol nušalusiose vietose atsistatys jautrumas ir išnyks nutirpimo jausmas. Tai įvyksta per kelias ar keliolika minučių. Paplitęs įprotis trinti nušalusias vietas, juo labiau sniegu, visada sukelia kosmetines pasekmes. Tai odos spalvos pakitimai, ypač ryškūs nosies ir skruostų srityse.
Visada šildant nušalimus ir išsivysčius reakciniam nušalimo periodui, kuris pasireiškia skausmu, paraudimu, patinimu, skaidriomis ar kraujingomis pūslėmis, išlikę audiniai bus nepilnaverčiai. Todėl pakartotinus nušalimus visada lydės sunkesnės pasekmės ir komplikacijos.
Sunkiausias nušalimo atvejis – žmogaus sušalimas, kai nukrinta kūno temperatūra, atsiranda akivaizdus mieguistumas, pritemsta ar išnyksta sąmonė. Tokiais atvejais įsitikinti galūnių nušalimu yra sunkiau. Padeda tik galūnių apžiūra, kurios patartina vengti jeigu galūnės nesušlapusios. Būtina ant sauso apavo ar rūbų panaudoti ankščiau išvardintas termoizoliacines medžiagas ir kviesti greitają, nes gydymas galimas tik ligoninėje.
Dažniausiai nušala neblaivūs asmenys. Alkoholis visada slopina mūsų smegnų veiklą iškreipdamas žmogaus reakcją į besikeičiančias aplinkos sąlygas.
