Viena iš nedaugelio priklausomybių, darančių stebuklingą poveikį žmogaus fiziniam kūnui ir dvasiai – tradicinė garinė pirtis. Tikriems pirčiams tai – kur kas daugiau, nei prausimasis.
Garinėje nurimsta protas
Kodėl žmonės eina į pirtį? Ne vienas nori pasišildyti, nusiprausti. Tačiau nuo senų senovės lietuviams maudynės garinėje buvo kur kas daugiau, nei higienos procedūra. Ir šiuolaikinis žmogus tradicinėje pirtyje atranda tai, ko jam labiausiai stinga stresų kupiname gyvenime.
„Tai ta vieta, kurioje gali pasijusti savimi, tampi stiprus, pajėgus suprasti, kas vyksta iš tikrųjų, tau nereikia stoti į eilę pas psichoterapeutą, užmiršti kelią į vaistinę”, – guviai pirtį gyrė Lietuviškos pirties bičiulių draugijos narys, baltiškosios pirties puoselėtojas Kęstutis Gurevičius.
Jis žmogų įsivaizduoja kaip energetinį tvarinį, kuris turi savo požiūrį į gyvenimą, suvokia savo vietą šeimoje, šioje Žemėje, siekia būti santarvėje pats su savimi.
„Liūdna girdėti, kad žmonės skrenda ieškoti ramybės į Indiją ar dar kur. Jei gimei baltų žemėje, egzistuojančioje nuo amžių glūdumos ir tau tereikia nuraminti savo protą, atrask tai, kas tau artima. Lietuviai, kaip ir kiekviena tauta, turi kodą, kuris atsiskleidžia per liaudies meną, pasakas, dainas, šokį, audimo raštą”, – svarstė K.Gurevičius.
Dabar, kai žmogus itin veikiamas kosmopolitizmo, pasak pašnekovo, praranda ryšį su protėviais, su savo prigimtimi. Dėl to griebiasi to, kas madinga – jogos, meditacijos.
„Pavyzdžiui, japonai turi arbatos gėrimo namelį ir ceremoniją, kurios metu medituoja. Mes, baltai, irgi turime analogišką atsipalaidavimo būdą. Vieta, kurioje galime pajusti visa ko ašį – yra baltiška pirtis. Joje žmogus randa ryšį su savo kūnu ir protu”, – tikino pirtininkas.
K.Gurevičiaus įsitikinimu, pirtis yra tikrasis lietuvių paveldas. Prieš tūkstančius metų žyniai, šamanai praktikavo pirtyje.
„Šiais laikais pirtis labai aktuali, nes žmonės bombarduojami įvairia informacija, tenka sukti galvą dėl ekologijos, maisto kokybės”, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Primena motinos įsčias
K.Gurevičius nemano, kad lietuviška, latviška, rusiška, suomiška pirtys labai skirtingos. Vertinant genetiškai, pasak jo, šių tautų atstovai mažai kuo skiriasi, gyvena klimatinėje juostoje, kurioje žmogui reikia sušilti, reikalinga vieta psichologiškai atsipalaiduoti.
Zigmundas Froidas, priminė pašnekovas, jau prieš šimtą metų rašė, kad žmogus pasąmonėje jaučia potraukį grįžti į motinos įsčias. Tai yra, į tą vietą, kur šilta, drėgna, ramu.
„Vieni šios būsenos siekia per alkoholį ar kvaišalus, pojūčius. Visa tai gali turėti pirtyje – šalutinio poveikio nebus, priešingai – užaugs sparnai”, – šypsojosi pirčius.
Paklaustas, kuo išskirtinė baltiška pirtis, K.Gurevičius pasakojimą pradėjo nuo prasmės aiškinimo.
Antai Visata susideda iš keturių pagrindinių elementų – žemės, ugnies, vandens ir oro. Pirties apeigos, ritualai – tarsi spektaklis, kurio metu sujungiami visi šie elementai. Baltiškoje pirtyje pasemtą vandenį ne šiaip pili, bet prieš tai jį užkalbi.
„Sakoma, kad vanduo keičia struktūrą nuo žmogaus minties. Bažnyčioje švęstas vanduo turi galių. Mokslininkai, švęstą vandenį patikrinę laboratorijose, nustatė, kad jo gardelės yra pakitusios nuo pasakyto žodžio”, – pasakojimą apie pirmo garo ritualą pradėjo pirtininkas.
Šio švento ritualo metu visi užėjusieji į garinę merkia pirštus į pasemtą vandenį ir tyliai arba mintimis taria palinkėjimą. Užpilant šį vandenį ant įkaitusių akmenų garsiai sakoma: „Tebūnie taip”. K.Gurevičius tiki: tai – mažas stebuklas. Tokiu būdu išsiunčiant žinutę į kosmosą palinkėjimai turi pildytis.
Tradicinėje pirtyje atliekama ir daugiau simbolinių ritualų, kaip antai vandens milimas. Iš krosnies ištraukti keli įkaitinti akmenys metami į kubilą su vandeniu. Tai simbolizuoja žemės, ugnies, vandens ir oro „mylėjimąsi”, tokiu būdu senovėje buvo pašildomas vanduo.
Statyba prasideda nuo požiūrio
Nuo senų senovės pirties apeigos neįsivaizduojamos be vantų. Jas rišdavo iš įvairiausių medžių šakelių, vaistažolių stiebų.
„Vantos – efektyvi masažo priemonė, ji turi ir energetinį poveikį, iš jos išsiskiriantys syvai teigiamai veikia organizmą. Oda pasidaro tarsi šilkinė”, – vos kelis vantų privalumus atskleidė pirčius.
Norint turėti tikrą tradicinę pirtį, K.Gurevičius pataria, visų pirma turėti viziją, ko norisi iš pirties.
Jo nuomone, pirma reikia išbandyti tradicines lietuviškas garines pirtis, pasikonsultuoti su tradicinės pirties entuziastais. Daugeliu atveju, pasakojo pirtininkas, žmonių išankstinė vizija apsiverčia aukštyn kojomis.
Pirties širdis – krosnis. Ji, pasak pirtininko, turi būti galinga, kad baigus pirties procedūras ji dar ilgai laikytų šilumą ir viską išdžiovintų. Jei liks drėgmė – įsimes pelėsis, atsiras blogas kvapas. Bendras krosnies akmenų svoris būti daugiau kaip 100 kg. Juos galima įkaitinti elektra, dujomis, malkomis.
„Jei tai elektrinė krosnelė, vanduo turi būti pilamas ant įkaitusių akmenų, jokiu būdu ne ant metalo”, – vos vieną iš daugelio krosnies subtilybių įvardijo pašnekovas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad labai svarbu ventiliacija garinėje. Didžiausia klaida ją maksimaliai užsandarinti, nes viduje esantiems gali pradėti stigti deguonies, po pirties skaudės galvą.
„Susipažinus su tikra lietuviška pirtimi gyventi smagiau, akys skaidresnės, požiūris į krizes keičiasi”, – tikino pašnekovas. Lygindamas saunas, drėgnas pirtis, įrengtas įvairiuose SPA centruose, jas K.Gurevičius vadina tiesiog pasišildymo vieta.
Valdas Rimavičius, pirtininkas:
– Vanojimas – tai kūno šildymas, masažavimas vantomis. Kiekvienas gali vanoti, kaip išmano, bet reikia žinoti pagrindinius principus. Vanojimas nėra mušimas ar plakimas, tai greičiau glamonėjimas vantomis. Procedūra pradedama garo vaikymu virš vanojamojo. Taip kūnas supažindinamas su garu. Po to oda švelniai pašiurenama vantų lapeliais, galiausiai vantomis galima liesti kūną: švelniai plekšnoti, dėti kompresus. Šildomas ir masažuojamas žmogus turi jausti malonumą, o ne kentėti. Galima pačiam save vanoti ir taip suteikti šilumos, bet atsipalaiduoti nepavyks, nes stuburas bus įsitempęs, sąmonė – aktyvi. Būsi gerai nusiprausęs, bet nepajusi tokio malonumo, kokį galima gauti iš kito žmogaus. Yra vadinamasis klasikinis kito žmogaus vanojimas su dviem vertimais. Iš pradžių šildoma nugaros pusė, tada vanojamas priekis, galiausiai seka aktyviausioji vanojimo dalis intensyviai šildant nugaros pusę. Tai gali trukti kad ir pusvalandį. Vanojimo laikas priklauso nuo pirtininko bei vanojamojo ištvermingumo. Moterį ir vyrą reikia perti skirtingai. Dailiosios lyties atstoves, žinoma, reikia perti švelniau, nedaryti stipraus masažo krūtinės zonoje. Galima nebent kompresu pašildyti pilvą, pečius, šonus. Vanojant labai svarbu šildyti ne tik nugarą ar priekį, bet ir galūnes. Apskritai, vanojimą reikėtų pradėti nuo pėdų šildymo ir palaipsniui eiti link galvos. Galvą reikia uždengti šalta vanta arba kepure, kad neperkaistų. Pusę vanojimo sėkmės lemia vantų kokybė. Tradicinėje lietuviškoje garinėje reikėtų vanoti ąžuolinėmis vantomis, turėti keletą beržinių padėti po galva ir ant galvos. Jei vis tik vanojama beržinėmis vantomis, jomis reiktų perti tik išilgai, o ne skersai kūno, nes periant aštrūs šakelių galiukai gali skaudžiai plakti kūną. Dar egzistuoja vanotojo ir vanojamojo suderinamumas, panašiai kaip meilėje…
