Kai vaikas nesako nė žodžio arba nuolat blaškosi – viduje susiveržia. Kyla klausimai: ar čia laikina? o gal vis dėlto reikia pagalbos? O gal viskas tvarkoje, bet kažkas lyg užstrigę. Būtent tokiose situacijose lavinamieji žaislai tampa ne šiaip sau smagiu užsiėmimu, o tyliais pagalbininkais, kurie gali padėti atverti langą į vaiko pasaulį.
Šiame tekste – trys realios priemonės, kurias renkasi mamos, auginančios vaikus su raidos sunkumais. Nežada stebuklų. Bet daug kartų įrodė, kad veikia.
Sensorinis kilimėlis – kai žodžiai nereikalingi
Įsivaizduokite vaiką, kuris nenori nei kalbėti, nei sėdėti ramiai. Pakiši jam žaislą – išmeta. Bandai piešti – nubėga į kampą. O tada tiesiog padedi ant grindų minkštą sensorinį kilimėlį su įvairiomis faktūromis ir spalvom. Ir žiūri, kaip jis pats prieina. Pradeda spaudyti, vartyti, liesti, voliotis. Kūnas ima reaguoti, nervų sistema atsipalaiduoja. Atsiranda smalsumas.
Tai nėra „žaislas kaip visi“. Sensorinis kilimėlis skatina ne tik pojūčius, bet ir vidinę ramybę. Vaikai, kurie prieš tai nežiūrėjo į akis, po kurio laiko ima reaguoti į balsą. Atsiranda pradžia. Ir tą pradžią labai lengva praleisti, jei nepastebi.
Lavinamieji kaladėlių rinkiniai – tylus kelias į pirmus žodžius
Kai kurie tėvai sako: „Mano vaikas nekalba, tai jam žaislai neįdomūs“. Bet tai ne visai tiesa. Tiesiog reikia atrasti tuos, kurie įtraukia be kalbos.
Lavinamieji kaladėlių rinkiniai – tokie, kur ne tik stato, bet turi raides, skaičius, tekstūras ar net garsus – veikia kaip tiltas. Tėvai dažnai pasakoja, kad vaikas, žaisdamas su kaladėlėmis, pradeda tarti garsus, imituoti, murmėti sau po nosimi. Iš to – ateina pirmi garsai. O tada – kartais visai netikėtai – „ma“, „ta“, „ba“.
Svarbiausia? Nepertraukti. Neperteikti savo lūkesčių. Leisti būti. Ir stebėti, kaip tyliai vyksta pažanga.
Paprasta, bet magiška – dėmesį sutelkiantys „skysti“ žaislai
Kartais vaikai tiesiog negali nurimti. Atrodo, kad mintys kaip spalvoti fejerverkai – visur vienu metu. Skystieji sensoriniai žaislai čia tampa ne šiaip gražiu žaislu, bet dėmesio inkaru.
Tai gali būti skaidrus vamzdelis su spalvotais burbulais, kurie lėtai leidžiasi žemyn. Arba skystas laikrodis, kur lašai krenta ritmingai, įtraukiančiai. Toks daiktas veikia lyg hipnozė – vaikas tiesiog žiūri. Akys nurimsta. Kūnas atsipalaiduoja. Kartais net pirmą kartą ramiai išsėdi ant kėdės kelias minutes iš eilės. O tada jau galima ir kalbėti, parodyti, pakviesti į veiklą.
Nereikia daug. Tik vieno tinkamo daikto, kad kažkas viduje persijungtų.Tokie lavinamieji žaislai dažnai būna pamiršti arba nuvertinti. Nes iš išorės jie atrodo paprasti. Bet vaikui, kuriam sunku susikaupti ar pradėti kalbėti, jie tampa tiltu. Ne į mokslo pažymius ar greitus pasiekimus, o į buvimą. Į ryšį. Į pirmą „aš noriu dar“. Ir kartais tai viskas, ko reikia, kad pasaulis pradėtų keistis. Bent šiek tiek.
