Vaikystėje vykstančiame intensyviausiame socializacijos procese tėvų, kaip pagrindinių socializacijos agentų, vaidmuo yra itin svarbus. Todėl jų dalyvavimas atskiruose ikimokyklinio ugdymo įstaigų veiklos etapuose – pagalba vaikui lengviau prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo normų.
Šeimos, kaip socialinio darbo objekto, funkcionavimas ir jos narių tarpusavio santykiai socialinių darbuotojų dėmesį patraukia ne tik kai iškyla grėsmė jos socialiniam stabilumui, bet neretai domina ir kaip sėkmingos asmenybės socializacijos objektas. Šie specialistai pažymi, kad tėvų ir vaikų santykių ir asmenybės socializacijos vystymuisi didelę reikšmę daro ankstyvas vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigų lankymas. Vaikams – tai grupinės patirties socializacija, tėvams – iššūkis nenutolti nuo vaiko prisitaikymo prie visuomenės gyvenimo normų proceso.
Bendravimo trūkumo grėsmės
Didėjant gyvenimo tempams, bendravimui šeimose lieka vis mažiau laiko. Apsikrovę darbo rūpesčiais ir nuolat skubantys tėvai yra priversti samdyti aukles, savo mažąsias atžalas leisti į vaikų lopšelius, darželius ir kitas vaikų auklėjimo bei priežiūros įstaigas.
Vaikų darželių auklėtojos teigia, kad anksti ryte vaikus atvežę, o po darbų pasiėmę pavargę tėvai ne visada pasidomi, kaip jų mažiesiems sekėsi, ką jie per dieną išmoko. Todėl palaipsniui vaikai nuo tėvų atitolsta, pradeda maištauti nepaklusdami, o iš to kyla daug problemų – tėvų ir vaikų konfliktai, asmenybės socializacijos sutrikimai ir panašiai.
Siekiant užkirsti kelią šioms problemoms, ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbantys vaikų auklėjimo specialistai stengiasi į ugdymo procesą įtraukti tėvus, tačiau atkreipia dėmesį, kad tėvų dalyvavimas įvairiuose socioedukaciniuose projektuose tiesiogiai priklauso nuo jų pačių iniciatyvos. Vienkartinis tėvų apsilankymas Kalėdų šventės proga nėra sprendimo būdas, veikiau tai yra indikatorius, kaip svarbu vaikams matyti savo tėvus ten, kur jie mokosi pažinti pasaulį.
Būtinybė mėgdžioti tėvus
Socialinio darbo specialistai atkreipia dėmesį, kad vaikystėje socializacijos mechanizmas yra imitacija ir identifikacija, ir tai akivaizdžiai atsiskleidžia vaikams lankant ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Vaikų darželių auklėtojos pažymi, kad vaikai sąmoningai stengiasi mėgdžioti artimiausius savo aplinkos žmones, dažniausiai tėvus. Vaikams svarbu, kad tai, kaip jie tai daro, matytų ir patys asmenys, kurie juos mėgdžioja.
Nesunku pastebėti, jog kiekvienam vaikui malonu, kai jo tėtis ar mama stebi, kaip jis šoka, dainuoja, deklamuoja ar paprasčiausiai piešia. Jam smagu, kad patys svarbiausi žmonės jo gyvenime mato, kaip jis sugeba išreikšti save taip, kaip tik gali jo maža širdelė.
Todėl Vilniaus lopšelyje-darželyje „Obelėlė” tėvų ir vaikų ryšiui skiriamas ypatingas dėmesys. Čia nuolat organizuojami įvairiausi renginiai, lavinantys vaikų vaizduotę, kūrybinius įgūdžius ir atveriantys jiems galimybes parodyti savo tėvams, ką kiekvienas geriausiai sugeba.
Bendradarbiavimo su tėvais svarba
Vilniaus lopšelio-darželio „Obelėlė” socioedukaciniai renginiai puikiai iliustruoja sėkmingos vaikų socializacijos ir specialistų bendradarbiavimo su tėvais įgyvendinimo būtinumą.
Viename iš tėvų ir vaikų ryšį stiprinančiame renginyje vaikai virto „gėlėmis”. Suskirstyti grupėmis vaikai dainavo pagal auklėtojos Rimos, besivadinančios slapyvardžiu Šarūnė Rimaitė, sukurtus eilėraštukus ir buvo atitinkamai pasipuošę, t.y. jei dainuojama apie rugiagėlę – mėlyni rūbeliai, jei apie ramunę – balti, jei apie saulėgrąžą – geltoni ir panašiai.
Būtina pabrėžti, kad šiame darželyje vykstančiuose renginiuose tėvai nebūna tik stebėtojai. Jie taip pat įtraukiami į kūrybinį procesą, padėdami savo vaikams atlikti vieną ar kitą užduotį ar net pasivaržyti su kitais tėvais ir taip leisdami savo mažiesiems draugiškai pasijuokti.
„Mano tėvelis toks kūrybingas, kokią gražią gėlytę iš popieriaus padarė”, – pagalvos trimetis pyplys ir šimtu procentu mėgdžios savo tėtį, nes juk jo paties mama ir tėtis yra patys geriausi pasaulyje, kad ir ką darytų – daro gerai ir teisingai.
Minėtame „gėlių” vaidinime aktyviai dalyvavo ir tėvai. Jie ne tik papuošė savo atžalas, siuvo prie rūbelių gėlių žiedlapius, bet ir dalyvavo žaidimuose.
Darželio bendruomenę, kurioje labai svarbią vietą užima vaikų tėvai, būtų galima palyginti su tuo pačiu gėlių vaidinimu. Vaikai, mūsų gražiosios gėlytės, visi kartu auga viename gėlyne, o tėvai ir auklėtojos – vadinamojo „gėlyno” prižiūrėtojai. Vaikas jau gimsta su tam tikromis savybėmis, charakteriu, tačiau milžinišką įtaką jo vystymuisi visgi turi aplinka. Tad tiek tėvai, tiek auklėtojai turi būti pačiais geriausiais gėlininkais pasaulyje, kad jų užauginti augalėliai spindėtų įvairiausiomis spalvomis ir nepaisant baisiausių darganų nenuvystų. Socialinio darbo ekspertai pasakytų, kad tai būtina daryti siekiant išvengti socializacijos trūkumų.
VPU Socialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros Socialinio darbo I kurso magistrantė
